Tapytojų grupė „24“ susibūrė 1989 m. Vilniuje. Jos steigėjas ir ideologas – žymus „tylusis modernistas“ Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Pradžioje grupė turėjo 15 narių, dauguma – kadaise neformalioms ketverto ir penketo grupėms priklausę tapytojai, taip pat – „švažininkų kartos šešėlio“ atstovai, niekada prie sovietinės dailės sistemos neprisitaikę abstrakcionistai: Valentinas Antanavičius, Eugenijus Antanas Cukermanas, Kostas Dereškevičius, Bronius Gražys, Leonardas Gutauskas, Linas Katinas, Algimantas Jonas Kuras, Henrikas Natalevičius, Vygantas Paukštė, Šarūnas Sauka, Algis Skačkauskas, Arvydas Šaltenis. Visateisiai grupės nariai buvo ir du garsūs dailės kritikai – Alfonsas Andriuškevičius ir Viktoras Liutkus.

 

Pirmojoje grupės parodoje, vykusioje 1990 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose (dab. – ŠMC), dar eksponuoti ypatingų jos svečių – velionio Antano Martinaičio (1939–1986) ir psichinės negalios kamuojamo tapytojo Algimanto Julijono Stankevičiaus darbai. Vėliau prie „24“ dar prisijungė tapytojai Leopoldas Surgailis, Raimondas Martinėnas, skulptoriai Gediminas Karalius ir Vytautas Šerys.

 

Grupės dailininkai siekė atsiskirti nuo Lietuvos dailininkų sąjungos, neeksponuoti kūrinių su bet kuo ir nerodyti prasto meno. Pagrindinė veiklos forma buvo narių susirinkimai. Įstatuose suformuluotas svarbiausias tikslas – „vienyti bendrai veiklai kūrybiškas ir aktyvias menines individualybes“. Tapytojus paskatino burtis tiesiog noras bendrauti, taip pat panašus meno tikslų supratimas ir požiūris į kūrybą.

 

Pirmosios parodos katalogo įvade Andriuškevičius rašė: „Mes laikome meną dvasiniu reiškiniu, skeptiškai žiūrime į jo pajungimą utilitariniams tikslams, nežadame toleruoti (savo tarpe) komercinio tipo kūrybos“. Alfonsas Andriuškevičius, „24“, in: Pirmosios grupės „24“ parodos katalogas, 1990. Grupės narius vienijo ir „užmojis atstovauti [...] aukštesnio lygio, sudėtingesnei, kartais dar vadinamai elitine, dailei“. Alfonsas Andriuškevičius, „24“, in: Pirmosios grupės „24“ parodos katalogas, 1990. „24“ reiškė didžiausią galimą jų skaičių. Dailininkai save lygino su Pažaislio eremitais.

 

Parodas grupė rengė beveik kasmet. 1991 m. „24“ paroda vėl vyko Vilniaus dailės parodų rūmuose, 1992 m. – rūmuose, jau pertvarkytuose į Šiuolaikinio meno centrą, bei Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Kėdainių dailės galerijose. 1994 m. grupė surengė parodą galerijoje SPADEM Paryžiuje, Tūro miesto bibliotekoje ir dalyvavo Grupių parodoje ŠMC. 1996 m. vėl eksponavo kūrinius ŠMC, 1997-aisiais – galerijoje „Lietuvos aidas“ Vilniuje, galerijoje „Plaisiren“ Stokholme ir Modernaus meno muziejuje „Arsenals“ Rygoje. 1999 m. „Lietuvos aido“ galerijoje vykusi paroda Grupė „24“: 1989–1999 buvo paskutinė grupės ekspozicija Lietuvoje. 2000 m. „24“ dar surengė parodą „Grosvenor House“ Londone, bet bendros veiklos įkarštis jau buvo išblėsęs.

 

Grupė neturėjo bendrų kūrybinių tikslų, tad tapyboje nepasiūlė jokių naujovių. Dauguma dailininkų tęsė seniai pradėtus kūrybinius ieškojimus ar net kartojo ankstesnius atradimus. Jiems nepavyko pasiekti ir savo pagrindinių garsiai neskelbtų tikslų – išsaugoti tapybos prioritetą tarp vizualiųjų menų, jos ypatingą iš sovietmečio paveldėtą statusą, užimti vyraujančią poziciją meno lauke, kontroliuoti svarbiausių naujųjų meno institucijų veiklą.