Meninės odos ir metalo apdorojimo dailininkų Lietuvos dailės institutas nerengė. Šias specialybes, tiesa, suteikiančias dailininko su specialiuoju viduriniu išsilavinimu statusą, buvo galima įgyti Kauno Stepo Žuko ir Telšių taikomosios dailės technikumuose. Technikumo diplomas mažindavo galimybę tapti vienintelės dailės gyvenimą reglamentuojančios institucijos – Lietuvos dailininkų sąjungos – nariu. Todėl natūralu, kad, baigę technikumus, apie tolesnę dailininko karjerą svajojantys jaunuoliai siekdavo aukštojo mokslo. Nemažai garsių metalistų ir odininkų – buvę dviejų Lietuvoje veikusių taikomosios dailės technikumų moksleiviai (Vytautas Budvytis, Kazimieras Simanonis, Vytautas Zaturskis, Birutė Stulgaitė, Petras Balčius, Vytautas Matulionis, Romualdas Inčirauskas, Vytautas Karčiauskas, Zita Kreivytė, Lolita Tarbūnaitė). Pagal anuometinę studentų „mainų“ programą, trūkstamus specialistus galėjo parengti kitų sovietinių respublikų aukštosios mokyklos. Į Lietuvą, garsėjančią vaizduojamąja ir monumentaliąja dekoratyvine daile (vitražu, sienų tapyba), atvykdavo Baltarusijos, kai kurių Rusijos regionų, Vidurinės Azijos studentai, o lietuviai jau nuo antrosios 6 dešimtmečio pusės keliaudavo studijuoti metalo, kiek vėliau – ir odos apdorojimo, į senomis tradicijomis garsėjančią šiauriausią Baltijos respubliką, kur Estijos dailės institute Taline lietuviams pamečiui buvo skiriamos po 1 ar 2 vietos odai ar metalui studijuoti.

 

Pirmas meninio metalo specialybę 1959 m. įgijo Vytautas Budvytis (1925–1967), po kelerių metų iš Talino atvyko jo žmona Elina Budvytienė (g. 1935) – taip pat metalo dailininkė, šią specialybę įgijusi 1963 m. toje pačioje aukštojoje mokykloje. Metalistų pora pasirinko Vilnių (Budvytis kurį laiką prieš tai gyveno Klaipėdoje) – čia profesionalų laukė Vilniaus modelių namai (jiems Budvytis kūrė papuošalus drabužių kolekcijoms) ir Lietuvos dailės instituto Pramoninės dailės katedra, kurioje Budvytis nuo 1962 m dėstė. Budvytienė taip pat dirbo įvairiose srityse, per Vilniaus „Dailės“ kombinatą vykdė architektūrinės dailės užsakymus.

1965 m odos apdorojimą Estijoje baigęs pirmasis lietuvis Eugenijus Kazimieras Jovaiša (1940–2012) grįžo į Kauną, „pagal paskyrimą“ (tokia buvo jaunųjų specialistų skirstymo sistema) įdarbintas Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, ten inicijavo dailiosios odos specialybės skyriaus steigimą. Tad Estijai lietuviai turi būti dėkingi už savo mokyklos praturtinimą nauja – modernesne, racionalesne – patirtimi, aukštesnio odos ir metalo profesinio lygio diegimą, meniškai brandesnių dirbinių sklaidą kasdienėje aplinkoje.

 

Kasmet Talino absolventų gretos gausėjo, kol 9 dešimtmečiu kiekvienoje (metalo ir odos) srityje buvo galima priskaičiuoti po keliasdešimt Estijos mokyklos atstovų. Nors nemaža dalis Taline studijavusių dailininkų jau turėjo tam tikrą meninį pasirengimą, įgytą taikomosios dailės technikumuose ir Vilniaus M. K. Čiurlionio bei Kauno J. Naujalio vidurinėse meno mokyklose, vis dėlto estų mokykla, pasižymėjusi santūrumu, menine ir technine kultūra, uždėjo antspaudą tolesnei lietuvių dailininkų kūrybinei brandai.

 

Studijų metai paliko neišdildomą įspūdį Taline studijavusiems lietuviams. Egzaminai buvo laikomi Vilniuje, Lietuvos dailės institute. Mokslas Taline vykdavo rusų kalba, retas lietuvis per penkerius metus išmokdavo pakenčiamai kalbėti estiškai. Odininkė Kreivytė prisimena, kad, 1966 m. sėkmingai išlaikiusi egzaminus Vilniuje ir išsiruošusi į Taliną, jautusi didelį nerimą. „Kai atvykau į Taliną, rusų kalbos gerai nemokėjau, – pasakoja ji. – Estai irgi rusiškai nekalbėjo, todėl nedrąsu buvo klausti, likti nesuprastai. Bet nuo pat pirmųjų dienų užsimezgęs šiltas ryšys tarp dėstytojų ir studentų nugalėjo visas baimes. Visus penkerius metus gražiai ir kūrybiškai dirbom.“ Gintarė Šatkauskaitė, „Penkeri nepakartojami metai“, Krantai, 2010, Nr. 3, p. 37.  Nors estų tauta gana uždara, tačiau ilgiau bendraujant jie atsiskleisdavo kita charakterio puse – pasibaigus sesijoms dėstytojai kviesdavosi studentus į svečius. Estijoje studijavusiųjų tvirtinimu, jie vertindavo lietuvius už emocionalumą, nuoširdumą, gebėjimą darbuose atskleisti nuotaiką.

 

Praktinius įgūdžius odininkai studentai tobulino senomis tradicijomis garsėjančiose Estijos odos dirbtuvėse. Studijų programoje buvo numatytas ne tik darbas su oda, bet ir skulptūra, grafika, tapyba, šriftas – visa, kas reikalinga sumanymams įgyvendinti. Vasaros praktikas studentai atlikdavo piešdami šiaurinėje Rusijoje, Karelijoje, lankydamiesi Leningrado Ermitaže. Geriausi studentai, tarp kurių buvo ir Kreivytė, turėjo galimybę semtis patirties Čekoslovakijoje.

 

Meninį metalo apdorojimą 1971–1976 m. Taline studijavusi Marytė Gurevičienė tvirtina, kad mokymas Estijoje buvo pažangesnis nei Lietuvoje. Tam įtakos turėjo ne tik estų racionalumas, tradicijos, bet ir Skandinavijos šalių artumas. Informacija ateidavo tiesiogiai, ne per bibliotekas ir knygas. Estai galėjo matyti Suomijos televizijos programas (Lietuvoje tik kauniečiai 9 dešimtmečiu „pagaudavo“ Lenkijos kanalus).

 

Estijoje vyravo kitoks požiūris į darbo kultūrą. Kiekvienas darbas turėjo būti atliktas ne tik techniškai nepriekaištingai, bet ir pagarbiai, tinkamai apipavidalintas (to nereikalavo Lietuvoje). Sugalvoti originalią idėją buvo maža, reikėjo gebėti ją preciziškai pateikti. Darbas turėjo būti pristatytas kaip didžiausias šedevras.

 

Mus jau pirmame kurse spaudė: „Gdie podnos?“. Niekaip negalėjau suprasti, koks čia dar padėklas, pasirodo, svarbu, kaip tu darbą pateiksi. Turi būti darbo pateikimo kultūra, – dabar mes norime tai parodyti ir savo žiūrovams, ir kolegoms. Darbas nuo to tik laimi, kartais net 80 proc. Be to, Talino institute buvo daugiau laisvės. Galėdavai neiti į paskaitas – atsiskaitysi darbu. Metalo katedroje daug dėmesio buvo skiriama piešimui. Galiu drąsiai sakyti: kai turi tvirtus pagrindus, tuomet gali sau leisti ką nori. […] Mokymo skalė buvo plati – nuo juvelyrikos iki plokštės, indų. Vėliau galėsi pasirinkti, kas artimiau. Todėl kai kurie mūsų dabar skulptūras, medalius lieja. Mes kiekvienas galim bet kurioj srity dirbti, jei kyla noras. Rita Mikučionytė, „Stebuklingi auskarai“, Krantai, 1994, Nr. 11–12, p. 80.

 

Mokydamasi Taline, Gurevičienė teigia įgijusi labai daug žinių, perėmusi vakarietišką mąstymą. Lietuviai studentai Taline buvo kaip vienas kumštis. „Bitute, pilkoji“ šokdavo visas dailės institutas. Bronius Vertelka, „Moterų duetas“, XXI amžius, 2003 06 18.

 

Baigę mokslus lietuviai paprastai grįždavo į Lietuvą, retas (daugiausia sukūrę mišrią šeimą) likdavo Estijoje. Tėvynėje jauni dailininkai plačiau, kritiškiau vertindavo lietuviškąjį kontekstą, jautė ne visada palankų aplinkinių požiūrį. Gurevičienė prisimena:

 

 

Estiškos tradicijos buvo diegiamos ir pedagoginėje veikloje, nes dažnas absolventas dėstė (Eugenijus Kazimieras Jovaiša, Vytautas Matulionis, Romualdas Inčirauskas, Elga Boči) ir įgytas žinias skleidė jaunimui. Juvelyrė Laima Kėrienė (g. 1964), 1980–1984 m. lankiusi Telšių taikomosios dailės technikumą ir 1985–1991 studijavusi meninį metalo apdorojimą Taline, prisiminė dėstytojus Telšiuose:

 

 

 

 

Estijos dailės instituto (iki šiol tarp lietuvių meiliai vadinamo ERKI) absolventų indėlis į lietuvių taikomąją dailę buvo reikšmingas: 8–9 dešimtmečiais jie užėmė vyraujančias pozicijas metalo ir ypač dailiosios odos srityse, jų kūryba diktavo menines tendencijas, diegė aukštesnę atlikimo kultūrą, skatino atitrūkti nuo lietuviškumo štampų. Dėl Estijoje studijavusiųjų pastangų Lietuvoje įsivyravo aukštesnis dailiosios odos ir metalo dirbinių lygis. Estijos dailės instituto absolventai iki šiol jaučia juos suvedusio likimo giminystę – bendrauja, rengia ERKI absolventų parodas.