Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Danutė Kvietkevičiūtė – lietuvių tekstilės poetė
Lijana Natalevičienė
Jaunystės takais
 
Danutė Kvietkevičiūtė (g. 1939) – viena savičiausių lietuvių tekstilininkių. Jos kūryba subrendo 8–9 dešimtmečiais – individualumo proveržio lietuvių tekstilės mene laikotarpiu.
 
Būsimoji dailininkė gimė netoli Druskininkų, Neravų kaime, vėliau tapusiame kurorto priemiesčiu. Gimnaziją baigęs ir keturiomis kalbomis kalbėjęs tėvas Adomas Kvietkevičius (1897–1984) statė namus, drožė kryžius, gamino smuikus, fotografavo (laikomas pirmuoju Druskininkų fotografu). Neseniai šimtmetį atšventusioje Ratnyčios šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje vis dar stovi jo padarytas Švč. Mergelės Marijos altorius.
 
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvo suręstame namelyje Neravuose dabar ir gyvena dailininkė, pasitraukusi nuo didmiesčio sumaišties. Kvietkevičiūtė pasakoja:
 
Kitokie buvo žmonių veidai, giliai spindintys, dvasingi, tokie jie ir išlikę tėvelio darytose nuotraukose. Alvyra Grėbliūnienė, „Meistro Adomo altorius tebepuošia Ratnyčios bažnyčią“, Druskininkų naujienos, 2010 07 16.
 
Ji paiilgsta tų metų, kai šeimose vyravo dora ir pagarba, kai šventadieniais, pasipuošę bažnyčiai skirtais drabužiais, į šv. Mišias kaimo žmonės traukdavo pėsčiomis, basi, apsiaudavo tik prie bažnyčios.
 
Meniškos prigimties Danutės mama tarnavo pas lenkų ponus guvernante. Tačiau bene šilčiausius prisiminimus būsimoji dailininkė jautė ją auginusiai močiutei Stefanijai – nagingai audėjai, mokiusiai kaimo moteris austi. Išlikusiomis močiutės staklėmis ir šiandien dailininkė audžia antrame aukšte įsirengtoje dirbtuvėlėje. Dukters gabumus pastebėję tėvai nuvežė ją į Kauno vidurinę dailės mokyklą (dab. Kauno dailės gimnazija). Ten ji mokėsi grafikos skyriuje, nes pinigų dažams nebuvo. Nusprendusios tapti tekstilininke Kvietkevičiūtės pirmais metais į Dailės institutą nepriėmė, nes nebuvo komjaunuolė. Teko grįžti į kaimą, metus sunkiai dirbti kolūkyje, įstoti į komjaunimą, kad išsipildytų svajonė studijuoti dailę.
 
Iš studijų metų dailininkei įsiminė jos dėstytojų Juozo Balčikonio, Vlado Daujoto, Sofijos Veiverytės asmenybės. Neišdildomą įspūdį paliko studentų praktika Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) Ermitaže: ten eksponuoti istoriniai gobelenai ir senovės Egipto audiniai, ypač besvorė, plonytė lininė faraono tunika. Gal dėl to Kvietkevičiūtė niekada nepasidavė moderniai tekstilei būdingai neįprastų medžiagų traukai, visuomet kūriniams rinkosi tik plonus siūlus ir lygų paviršių.
 
Baigusi studijas 1966 m. tekstilininkė „pagal paskyrimą“ dirbo Vilniaus modelių namuose.
 
Pamenu, bendramokslės purkštavo: kaip čia – kaimietė lieka mieste, tokiam prestižiniam darbe?! O manęs visai netraukė mados. Iš pradžių teko kurti rūbelius vaikams, vėliau jaunimui. Sugalvojau, pavyzdžiui, drabužėlius papuošti piešiniais iš pasakų – kad darželinukams būtų linksmiau. Tačiau siuvėjos labai pyko, nenorėjo siuvinėti aplikacijų – juk tam reikia skirti papildomo darbo... Po dešimties metų išėjau iš modelių namų. Liucija Armonaitė, „Gyvenimas, suaustas į gobelenus“, Naujoji Romuva, 2009, Nr. 4, p. 36.
 
 
Danutė Kvietkevičiūtė
2010. Arūno Baltėno nuotr. 
Dailininkės tėvo Adomo Kvietkevičiaus (1897–1984) padarytas Ratnyčios šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios Švč. Mergelės Marijos altorius
Gimtasis Neravų kaimas (dabar – Druskininkų pakraštys)
D. Kvietkevičiūtė, Oi ūžia ąžuolėliai, 1968, gobeleno technika, vilna, linas, sintetika, 230 × 230
D. Kvietkevičiūtė, Improvizacija, 1970, gobeleno technika, vilna, 220 × 260
D. Kvietkevičiūtė, Lopšinė, 1972
D. Kvietkevičiūtė, Kosminis noktiurnas, 1976, gobeleno technika, vilna, 313 × 266
D. Kvietkevičiūtė, Minties greičiu, 1978, gobeleno technika, vilna, 284 × 268
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
D. Kvietkevičiūtė, Žolė, 1975, gobeleno technika, vilna, linas, 185 × 400
D. Kvietkevičiūtė, Gyventi I (Karo metų rauda), 1980, gobeleno technika, vilna, 240 × 254
Lietuvos nacionalinis muziejus
D. Kvietkevičiūtė, Verbų sekmadienis Vilniuje, 1989, vilna, medvilnė, gobeleno technika, 314 × 174
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
D. Kvietkevičiūtė, Šimtoji avis, 1994
Lietuvos dailės muziejus
D. Kvietkevičiūtė, Kitos saulės spindulys, 1985, medvilnė, šilkas, liureksas, gobeleno technika, 50 × 26
A. Lukšėno nuotr. 
D. Kvietkevičiūtė, Laiškas, 1981, medvilnė, gobeleno technika, 24 × 24
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus 
D. Kvietkevičiūtė, Oskaro Milašiaus portretas, 1983, linas, medvilnė, gobeleno technika, 30 × 30
A. Lukšėno nuotr., Lietuvos dailės muziejus
D. Kvietkevičiūtė, Raudonas lietaus lašas, 1982, vilna, medvilnė, sintetika, gobeleno technika, 23,5 × 23,5
A. Lukšėno nuotr. 
Kūryba: vizijos ir tikrovė buvo visai gerai
 
Kūrybinio kelio pradžioje dailininkė sukūrė liaudies raižinių stilistikai artimų apibendrintos formos aplikacijų ir gobelenų (Oi ūžia ąžuolėliai, Vilniaus milžinai, abu 1968). Šių darbų orientaciją į grafikos meno stilistiką liudijo supaprastintas, kampuotas piešinys, juodos ir baltos spalvų kontrastas, grafikų pamėgti šrifto intarpai. Tačiau Kvietkevičiūtei buvo svetimas schemiškumas, jos kūryboje kaskart stiprėjo siužeto polifonija, kuriai buvo neparanki lietuvių tekstilėje dažna tiesmuka stilizacija, tinkanti įprasminti tik bendras sąvokas ir pagrindinę (bei vienintelę) siužeto liniją.
 
Gobelenas Improvizacija (1970), nors ir sukomponuotas grafikos kūrinio principais – plokščiai, ornamentiškai pateikiant motyvus, rodo polinkį į temos neapibrėžtumą, improvizacinį pradą. Po kelerių metų sukurtuose darbuose subjektyvaus ir asmeninio prado dar daugiau, nepaisant to, kad jau tuomet dailininkę domino globaliniai, egzistenciniai simboliai ir problemos – duona, žemė, kosmosas, civilizacijos likimas. Dailininkės siekiai sutapo su 8 dešimtmečio lietuvių tapybos ir grafikos polinkiu į kameriškesnius vaizdus, atspindinčius vidinius asmenybės išgyvenimus.
 
Neįprasti buvo 8 dešimtmetyje išausti Kvietkevičiūtės gobelenai Jūros giesmė (1970), Lopšinė (1972), Kosminis noktiurnas (1976), pirmąkart lietuvių tekstilėje apnuoginę žmogaus vizijų ir sapnų pasaulį.
 
Siurrealistines nuotaikas sustiprina nereali aplinka ir fluorescenciniai akcentai. Gal grafikės patirtis lėmė audinių panašumą į to meto lietuvių grafiką – jie grįsti laisvai plokštumoje pasklidusiais motyvais, kuriuos jungė perregimas plonyčių linijų tinklas.
 
Galime kalbėti apie Kvietkevičiūtės gobelenų kompozicinę laisvę, atsiribojimą nuo išankstinių taisyklių, anuomet tekstilės mene itin dažnų „saulėlydžių“, „žydėjimų“, paros ciklų ir kitų banalybių. Kiekvienas menininkės kūrinys suaugęs su jos biografija.
 
Sumanymai ateina iš gyvenimo. Audžiu tai, kas man tuo metu yra svarbu. Kartais staiga pamatau regėjimą. Ilgai apie jį mąstau, su savimi ginčijuosi, improvizuoju. Liucija Armonaitė, „Gyvenimas, suaustas į gobelenus“, Naujoji Romuva, 2009, Nr. 4, p. 36.
 
Vaikystėje mergaitė skaudžiai išgyveno močiutės Stefanijos netektį. Išėjo į kiemą, pritūpė, sustingo ir stebėjo žole ropinėjančias skruzdėlytes, negalėdama suvokti, kad gyvenimas tęsiasi, netgi netekus tokio brangaus žmogaus. Galbūt jau subrendusi menininkė gobelene Žolė (1975) sugrįžo į šią skausmingą vaikystės patirtį?
 
Dažnai vaizdas komponuojamas pabirai, modernistinei dailei būdingu montažiniu principu. Tuo metu atsiskleidė lyrikai artimas Kvietkevičiūtės pasaulėvaizdis. Tarsi tai būtų monologas subjekto, kuris teigia asmeniškai išgyventas tiesas. Tos frazės išsakomos pusbalsiu, užuominomis, kartais hiperbolizuojamos, kaip tai daroma poezijoje. Nes tik lyrikoje poezijos veikėjas tampa centru, aplink kurį sukasi pasakojimas ir kurio nuožiūra pateikiama viena ar kita siužeto linija.
 
Kvietkevičiūtės tekstilinių improvizacijų šaltinis – ne vienas. Dažnas susijęs su tautosaka, poezija, istorija. Tai ir prieškariu išleistas lietuvių tautosakos rinkinys, ir Antano bei Jono Juškų dainynas, retos istorijos knygos. Ilgą laiką karo metų išgyvenimų atspindžiu laikytas gobelenas Gyventi I (Karo metų rauda, 1980) dabar sušvinta naujomis spalvomis, išgirdus kitokį autorės aiškinimą:
 
Kai kada idėja ateina iš sapno. Kai siaubingame sapne pamačiau juodai degančią lempą, sukūriau „Gyventi I“: juoda liepsna, degantis paukščio lizdas, Marija, ranka pridengianti kūdikį, „verkiantis“ monsteros lapas... Gobelenas sugrąžina į šiurpų pokarį, kai iššaudė visus gretimo Vieciūnų kaimo jaunuolius, kurie išėjo į mišką ir ten laukė Amerikos, žadėjusios išlaisvinti Lietuvą, pagalbos... Liucija Armonaitė, „Gyvenimas, suaustas į gobelenus“, Naujoji Romuva, 2009, Nr. 4, p. 36.
 
Ne tik Biblijos istorija įkvėpė gobeleno Šimtoji avis atsiradimą:
 
Prisiminiau šventąjį raštą. Pasakojimą apie gerą piemenį, kuris palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti vienos, šimtosios, kažkur nuklydusios. Šį gobeleną nuaudžiau vardan mūsų tautos santaikos. Juk mūsų tiek mažai: visoms partijoms, visiems žmonėms tikrai užtenka vietos. Tik kodėl tiek daug emigruoja? Gal jie – ta šimtoji, paklydusi avis, kuriai pritrūko piemens dėmesio?.. Liucija Armonaitė, „Gyvenimas, suaustas į gobelenus“, Naujoji Romuva, 2009, Nr. 4, p. 36.
 
Akivaizdu, kad žodis ir vaizdas dailininkės kūryboje visuomet yra greta. Lygiai kaip vizijos ir tikrovė. Kartais Kvietkevičiūtė sąmoningai siekia įvaizdinti poeziją. Nedidelio formato gobeleną Laiškas (1981) tekstilininkė užpildė ritmingu žodžių bangavimu. Oskaro Milašiaus portretą (1983) skyrė mėgstamam poetui, kilusiam iš tų pačių vietų, kaip ir močiutė Stefanija. Prancūziškai skaitanti Kvietkevičiūtė išaudė jo eilėraščio prancūzų kalba eilutes „Tai iš mano Lietuvos. [...] Čia yra mano šešėlis“ ir poeto portretą – tarsi Lietuvoje likusį poeto šešėlį.
 
Žinot, kodėl senieji gobelenai gali sudominti šiuolaikinio meno gerbėjus? – netikėtai paklausia pašnekovė. – Todėl, kad kai kur galima pamatyti iširusių siūlelių. Tie iširimai tarsi susieja darbus su šiuolaikiniu menu. Per tas iširusias audinio vietas tarsi prabyla gobeleno dvasia, – kaip žmogus, pradedantis kalbėti, atveria savo sielą. Reikia tik įsižiūrėti į tas nepaprastai gražias gobelenų vietas, kur siūleliai net skamba tarsi muzika... Liucija Armonaitė, „Danutė Kvietkevičiūtė: ‘Gobelenai, įsigyti Valdovų rūmų ekspozicijai – išskirtinės vertybės’“, http://v1.valdovurumai.lt.
 
Kvietkevičiūtė – literatūrą mėgstanti ir puikiai rašytinį žodį valdanti menininkė. Jos plunksnai priklauso jautrūs ir taiklūs straipsniai periodikoje apie kolegų tekstilininkų kūrybą, jų surengtas asmenines ir grupines parodas. Tekstilininkė dalijasi prisiminimais apie 7 dešimtmetį – studijų metus, dvasinį brendimą, sutiktas iškilias asmenybes.
 
 
1960–1966 metai: prisiminimų nuotrupos
 
Tais laikais, kai stojome, į Dailės institutą pakliūti buvo labai sunku. Tik keli iš viso mūsų kurso, kai išsikalbėjome, buvome patekę be pažinčių. Nepažinojau nei vieno iš dėstytojų, nei vienos iš studenčių Tekstilės katedroje. Buvau baigusi grafiką Kauno dailės mokykloje pas Česlovą Kontrimą. Iš tos pačios Dailės mokyklos atėjo į menus daug dabartinių žinomų dailininkų įvairių kartų. Dar prisimenu tapytojo Antano Martinaičio Dailės mokyklos baigimo diplominį darbą. Jis toks ir išliko, anksti atradęs Dievo duotą talentą, jei net būtų ir visai nestudijavęs. Tačiau studijos mums visiems buvo į naudą.
 
Patekau į taikomuosius menus neatsitiktinai – labai mylėjau, mėgau audinius, žavėjausi sieniniais senais gobelenais.
 
Nuo pat pirmos stojimo į Dailės institutą savaitės, nuo egzaminų pradžios, susidūriau su didele asmenybe – dailininke Sofija Veiveryte. Mes nebuvom pažįstamos, bet aš atėjusi paišiau karikatūras, stojančiųjų šaržus ir dėstytojų, profesorių, panašumą išgaudavau tuoj pat, ir kažkas pakliuvo iš tų mano paišinių į jos rankas. Paskui bijojau, kad jau atkrisiu, bet ji vis prieidavo prie mano darbo užduoties, nors ir buvau išbarta… Valinga, laisva, dvasinga – tokia ji ir pasiliko per visus mūsų studijų metus. Talentinga profesorė, neglobojanti, nemokytojiška. Nebijojom jos nei viena studentė, bet žavėjomės ja. Ji dėstė mūsų Tekstilės katedroje tapybą.
 
 
Institute marksizmas užėmė išskirtinę padėtį – privalomos studijos, griežtas paskaitų lankymas – sunkios valandos studentų dienotvarkėse. Būtent tie egzaminai labai vargino. Nusirašinėdavom. „Špargalkos“ buvo akivaizdžiai naudojamos. Dėstytojai gal ir abejingai žiūrėjo į nusirašinėjimą, antraip vos ne visi būtume pakliuvę į nemalonę.
 
Vietoj mokymosi rašėm šitas slapukes santraukas, per jas tuo pačiu mokėmės, kaldavom eilių eiles Komunistų partijos suvažiavimų, vykstančių tai Maskvoje, tai sovietinėje Lietuvoje, taip panašių vienas į kitą, taip nuobodžių. O dar marksizmo vadų raštai...
 
Su visuomeniniais mokslais susipažinom.
 
Kažkurį laiką klausėmės profesoriaus Vytauto Kazlausko paskaitų. Būtent šitas žmogus, vėliau jau nepriklausomos Lietuvos atgimimo pradžioje subūrė lietuvišką parapsichologijos akademiją. Jis mums dėstė labai trumpai, gal netgi tik pakeitė kažką. Bet prisimenu egzaminą pas jį. Jis mokė mąstyti ir buvo originalus.
 
Psichologiją, filosofiją ir visokių žmonijos išminties lobynų po nuotrupą kiekvienas, kas domėjomės, rasdavom savais keliais, ne instituto paskaitose.
 
Vladas Drėma dėstė žmogaus anatomiją. Būdama religinga, giliai tikinti anapusinio pasaulio egzistavimu, susikroviau žmogaus griaučių, stuburo slankstelius ryšulėlin, parsinešiau namo, profesoriaus paliepimu, kad išstudijuočiau. Išstudijavau iš savo tėvo bibliotekos, storų anatomijos knygų, o ryšulėlio neliečiau, sudėjau dėžėn, užkėliau ant senos spintos pas vienuolę šeimininkę, o pati už tą žmogų, kieno kaulai, meldžiausi prieš naktį. Profesoriui patiko po savaitės, kas mano buvo išmokta, bet prisipažinau jam tiesą. Iš manęs Vladas Drėma daug reikalavo, buvo griežtas ir geras, kai sutikdavau jį gatvėje, jaučiausi lyg artimiausią žmogų sutikčiau.
 
Katedroje dėstė autoritetai. Gerbėm juos.
 
Tekstilės dirbtuvės kitoje gatvės pusėje, atskirame pastate, priešais Šv. Onos bažnyčią ir skverą, buvo visa mūsų didžioji Mokykla. Čia audėm kartais iki išnaktų. Užeina jau vėlai profesorius Juozas Balčikonis, su sūneliu išėjęs pasivaikščioti, ir randa mus dar benarstančius siūlus. Visi stengėmės ne pro pirštus leisti, o tikrų, gerų pagrindų išmokti. Buvo moterys audėjos, jos talkino, išmokė pradmenų, o tie pradmenys buvo arti tikro kaimo.
 
Vasarą stovyklose, praktikose, iš kaimo į kaimą eidami, iš audėjų rinkom, perpiešdavom, po siūlelį skaičiuodamos, senus autentiškus lietuviškus audinius. Senutės, kaimo moterėlės dar turėjo pilnus kuparus drobių, lovatiesių, staltiesių, sijonų, abrūsų, nažutkų, marškinių, visokio gražumo laidotuvėms pasiliktų, atlaiduose nešiotų ir šiokiadieninių. Ant sienų, prie lovos, tuo metu jau buvo populiaru ant klijuočių tapytos gulbės arba vietinis siuvinėjimas „Ramaus miego“, dažniausiai ant savo darbo drobės. Civilizacija dar nebuvo primaišius sintetikos. Tie audeklai, tie landšaftai, keleliai, kuriais ėjom, buvo irgi studijos. Nuo jų ir prasidėjo tikra lietuviška dailiosios tekstilės mokykla. Prisimenu tas praktikas: penkios studentės ir profesorius Vladas Daujotas.
 
Viską perėjom, visas pradžių pradžias mūsų lietuviško audimo. Bet norėjosi kūrybos. Mokėmės audinio technologijos, pluošto pažinimo. Gale mokslo metų praktikos fabrikuose „Audėjuje“ Kaune – spausdintinė technika ant šilkų ir kartūnų, žakardai, Lentvario grindų kilimai. Mašininis menas mūsų kurso visai netraukė. Beveik visos baigusios kūrėm sieninius gobelenus, eksponavomės parodose. Tuo metu Lietuvos sieninio gobeleno buvo tik pradžia. Bet buvo labai geras senas paveldas – nuo Slucko juostų, nuo klasikinių senovinių gobelenų-paveikslų iki archajiško liaudies palikimo, surinkto muziejuose. Etnografinio muziejaus rinkiniai daug mums talkino. Pirma mūsų kurso į tekstilės meną jau buvo atėję daug gerų dailininkų.
 
 
Vasaros praktika Leipalingyje su dėstytoju V. Daujotu, 1963
Per tiltelį eina, iš kairės: Alina Briedelytė-Kavaliauskienė, D. Kvietkevičiūtė, Jūratė Stankevičiūtė, Dalia Šilainytė, Zinaida Kalpokovaitė, Sigita Baltakienė
V. Daujoto nuotr.
Vasaros praktika Leipalingyje su dėstytoju V. Daujotu, 1963
V. Daujoto nuotr.
„Buvom atskirti nuo pasaulio kultūros“
 
Mūsų dvasinis brendimas buvo labai archajiškas. Religinis gyvenimas, Dievo sąvoka buvo atsinešta iš tėvų, įslaptinta, supinta su pagonybe. Vėliau, jau perskaitę Greimą ir kitus mokslininkus, mes juos ne atradom, o atpažinom. Mes buvom dalis to pasaulio. Buvo mumyse didelė tolerancija kitom kultūrom. Kiekviena žinia buvo brangi, viešai ar slapta skaityta. Vertinom meno istoriją, mums dėstė Adomonis, Jasiulis. Užsienį įsivaizdavom kaip kokį rojų. Kada grįžo profesorė Sofija Veiverytė iš Paryžiaus ir atėjo švytinti į mūsų studiją, atnešė kažkokių kitokių – laisvės – idėjų, mokino mus nebūti sukaustytais, surakintais (kaip svarbu pasitikėti ir patikėti studentu). Savo charakteriu ji mus augino.
 
Vilnius buvo mažas, žmonių mažai. Tiek Vilniaus, tiek Kauno inteligentai vieni kitus pažinojo. Buvom atskirti nuo pasaulio kultūros. Garbinom užsieny gyvenančius dailininkus, mokslininkus, poetus. Dar ir dabar kartoju ranka perrašytus Bernardo Brazdžionio žodžius: „Kai menu tave, namų tėvų ugnele, mano šaltos rankos šyla vėl…“
 
Ta nostalgija atskirtų tremtyse nuo tėvynės mažo lopinėlio žemės planetoje, buvo gyvo kraujo siūlas. Mes jį jutom.
 
Mes turėjom ne sovietinę viešą nuomonę apie pasaulio ir meno sąvoką anuo metu. Turėjom savo susikurtą įvaizdį, atsisijotą būtent toje uždarytoje erdvėje, tuo laiku Lietuvoje, – iš ateistinės literatūros atmestų, paneigtų tiesų, iš sąsiuvinukų ranka rašytų, kokios nors seno vienuolio viduramžių giesmės likučių, kurioje nors pasaulio vietoje gyvenusio, atklydusio iki mūsų, iš audinių senų skiaučių, seno potėpio, iš vėjo atpūstų dulkių, tame sukaustytame laike…
 
Tame priverstinių paradinių eisenų su portretais, raudonais plakatais laike, laike vienkiemių griovimo, laike išnykimo senų medžių, laike, kada Dievas buvo rašomas iš mažosios raidės, mūsų tikėjimas juo nei kiek nesumažėjo. Tame nuogirdų laike mes gyvenom ir studijavom.
 
Mūsų aukštoji mokykla buvo ne primityvi, ne natūralistinė, o per geras natūros studijas tais laikais gana pažangi. Mums dėstė profesionalai. Piešimo mokykla buvo ypač stipri. Skulptoriai profesoriai Aleksandravičius, Žuklys, tapytojas Gražėnas buvo mūsų mokytojai.
 
Pirmi mūsų gobelenai meno leidiniuose liudija, kad buvom sukaustyti.
 
Tai, ką mes dirbom ir ko mus mokino, buvo lietuviškos gobeleno mokyklos augimo kelias. Jis negalėjo būti nei kitoks, nei kitaip audžiamas. Uždarytas savy, įsikūręs meno židinys okupuotoje Lietuvoje. Buvom mes, buvo prieš mus, po mūsų atėjo kiti. Kokia pasaulio, o ir Lietuvos kultūra babiloniška bebūtų, vis tiek pradžios kalba ten bus nuo taško, nuo brūkšnio, nuo molio šukės, nuo lino mūkos, nuo dirvos spalvos, nuo seno aido. Danutė Kvietkevičiūtė, Prisiminimai [rankraštis], Reginos Sipavičiūtės asmeninis archyvas, 1999.
 
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra ir šaltiniai Iliustracijų šaltiniai

LIUCIJA ARMONAITĖ
„Danutė Kvietkevičiūtė: ‘Gobelenai, įsigyti Valdovų rūmų ekspozicijai – išskirtinės vertybės’“
http://v1.valdovurumai.lt
LIUCIJA ARMONAITĖ
„Gyvenimas, suaustas į gobelenus“
Naujoji Romuva, 2009, Nr. 4
ALVYRA GRĖBLIŪNIENĖ
„Meistro Adomo altorius tebepuošia Ratnyčios bažnyčią“
Druskininkų naujienos, 2010 07 16
DANUTĖ KVIETKEVIČIŪTĖ
Prisiminimai [rankraštis]
Reginos Sipavičiūtės asmeninis archyvas, 1999
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.