Birutė Stančikaitė (g. 1952) atstovauja Lietuvos grafikų kartai, grubų linoraižinį iškeitusiai į sudėtingesnes, tikslaus piešinio reikalaujančias grafikos technikas, primityvumą – į romantiką ir alchemiją, kaimo tautodailės tradiciją – į profesionaliosios dailės istoriją. Dailininkė gimė ir augo Vilniuje, ankstyvoje vaikystėje gyveno senamiestyje, 1963–1970 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1970–1976 m. studijavo grafiką Dailės institute. Kaip ir daugelis kitų studentų ir jaunųjų kūrėjų, lankydavosi Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus namuose. Nuo 1980 m. – Dailininkų sąjungos (DS) narė. Nuo 1976 m. dalyvaudavo respublikinėse parodose, Talino grafikos trienalėje (1980, 1983, 1986, 1989). 1986 m. dalyvavo Frecheno (Vokietija) grafikos trienalėje. Pirmąją asmeninę kūrybos apžvalgą surengė 1992 m. galerijoje „Vartai“.

 

Jaunystėje Stančikaitę išgarsino litografijų triptikas Vilniaus universitetui – 400 (1979), sukurtas to paties pavadinimo jubiliejinei parodai. Dideliuose lakštuose (50 × 60 cm) matyti tikroviškai, su smulkiausiomis detalėmis nupiešti senieji Universiteto rūmai ir tarp jų klaidžiojantys jauni žmonės. Anuomet Lietuvoje tai buvo vieni iš nedaugelio dailės kūrinių, į kuriuos žiūrovai galėjo virtualiai įžengti, užuot atsimušę į akliną paviršiaus sieną. Nežinia, ar tikrai toks buvęs dailininkės sumanymas, ar taip nutiko nepakankamai nuėsdinus akmenį azoto rūgštimi, bet atspaudai atrodo pernelyg tamsūs, tad vaizdai – mįslingai keisti. Miestas skendi sutemose, pro audringų debesų properšas šviečia mėnesiena. Stipriau veiksmo vietą apšviečia iš žiūrovo pusės sklindanti galingų prožektorių šviesa – lyg būtų filmuojama naktį.

 

Pirmame estampe vaizduojamas centrinis VU įėjimas su arkomis, už kurių turėtų būti Kristijono Donelaičio skulptūra, bet ji pradanginta tamsoje. Universiteto gatvės fasadų eilė primena perspektyvos vaizdą architektūros brėžinyje. Gatvė visiškai tuščia, miestas – be menkiausių irimo ženklų, todėl priekiniame ir viduriniame plane įkomponuotos jaunų žmonių, studentų figūros atrodo it vėlės, į kitą laiką ir erdvę atklydę vaiduokliai, nelaukti svečiai. Figūros optiškai nesusijusios su aplinka, stereoskopiškai atšokusios nuo architektūrinio fono ir kone peršviečiamos. Jaunuoliai ir merginos vilki pernelyg lengvų audinių to meto drabužius, plaikstomus stipraus vėjo. Jis pučia taip pat iš žiūrovų pusės. Ten tariamai esąs šviesos šaltinis taip išplečia menamą kūrinio pasaulį, kad šis apima ir realią žiūrovo erdvę, o vėjas žiūrovą įtraukia, įsiurbia „vidun“. Atidžiai įsižiūrėjus į žmonių figūras, galima perskaityti laike trunkantį pasakojimą. Dvi merginos, matomos iš nugaros kompozicijos priekyje, lyg avatarės atveda žiūrovą į universitetą, kurio durys kaip tik praviros, o netoli jų laiptų viršuje karštai ginčijasi kiti du žmonės. Pasukęs galvą juos stebi figūrinės scenos viduryje stovintis vaikinas. Kitas labai panašus į jį (arba jis pats) ryžtingai žingsniuoja tuščios gatvės link. Regis, jis nukeliauja ir į antrąjį estampą, kuriame visu grožiu atsiveria tradicinis, praeities dailininkų pamėgtas vaizdas į Šv. Jonų bažnyčios fasadą.

 

Trečiame serijos estampe Didysis universiteto kiemas vaizduojamas iš priešingos pusės. Matyti observatorijos bokštas, kiemo viduryje – vėl lyg teatro prožektorių apšviesta sėdinčių ir stovinčių žmonių grupė. Dvi merginos atsisukusios į žiūrovus, bet jų akys užmerktos, veidai – it skenduolių, lūpos sučiauptos. Viena ant kelių laiko atverstą knygą, kita paduoda jai didelę skepetaitę ašaroms. Greta jų esantis vaikinas nusigręžęs spokso į kitą, taip pat nuo žiūrovų nusisukusį vaikiną, iš kitos pusės matyti nueinanti mergina – basa, bet su madinga rankine. Maginis šių vaizdų realizmas perteikia tikrovės ir vaizduotės, jaunystės ir praeities tradicijų susidūrimo dramą.