Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Vytenis Jankūnas
Vytenis
Trumpa biografija
  • Skulptorius, fotomenininkas.
  • Gimė 1961 m. Kaune.
  • 1979-85 m. skulptūros studijos LTSR valstybiniame dailės institute. 
  • 1987-91 m. dėstė piešimą LTSR valstybiniame dailės institute. 
  • Gyvena ir kuria Niujorke, JAV.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Apie kūrybą
 
Vytenio Jankūno kūrybinės biografijos pradžia susijusi su Lietuva ir tradicinėmis dailės sritimis: Kaune gimęs menininkas studijavo skulptūrą tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute, baigęs studijas ten dėstė piešimą. Tačiau vėlesnėje kūryboje nepaisė aiškiai apibrėžtų ribų tarp skirtingų vaizduojamojo meno sričių – ji priklauso jau visai kitam, tarpdisciplininio meno, diskursui. Dar gyvendamas Lietuvoje Jankūnas neapsiribojo vien skulptūra, po studijų išbandė tapybą, kūrė instaliacijas. 1995 m. menininkas išvyko į JAV ir iki šiol gyvena bei kuria Niujorke, tačiau savo darbus pristato ir Lietuvoje. Tad kokie kūrybos principai leidžia autoriui peržengti skirtingų meno sričių ribas ir kurti tarptautiniame šiuolaikinio meno kontekste aktualius darbus?
 
Viena iš šių kūrybos nuostatų – tai ribų tarp meno ir kasdienio gyvenimo peržengimas, suteikiantis Jankūno kūriniams kritinį turinį. Visa tai būdinga XX a. paskutinio dešimtmečio ir XXI a. pradžios Jankūno darbams, pavyzdžiui, Where is my fucking experience? (1998-1999), Real Estate (1999), Money & Business (1999), Arts & Leisure (1998-2002), Plywood (2001). Šių kūrinių pagrindu tapo ypač kasdieniška medžiaga – laikraščio lapai, ant kurių menininkas piešė naudodamas žymiklius ir korekcinį skystį ar atspausdindavo vaizdą rašaliniu spausdintuvu. Toks medžiagų ir kūrybos priemonių pasirinkimas susijęs su paties autoriaus biografija – laikraščio lapus jis pradėjo spalvinti išvykęs į JAV ir ieškodamas tinkamų darbo skelbimų, o nedominančius išbraukdamas (Where is my fucking experience?). Vėliau tai tapo sąmoningai naudojamu kūrybos metodu, kasdieniškas darbo priemones papildė labiau įprastos (aliejinė tapyba ant drobės), bet Jankūnas ir toliau kūrė darbus, kurie turėjo ir įtaigią vaizdinę formą, ir provokavo kritinį požiūrį į kapitalistinę santvarką bei jos suformuotus socialinius ritualus.
 
Jankūną galima priskirti XX a. paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje iškilusių menininkų kartai, kuri, pasak menotyrininkės Lolitos Jablonskienės, „atmetė meno autonomijos, atsiribojimo nuo kitų žmogaus veiklos sričių sampratą ir pažvelgė į jį kaip į svarbią, glaudžiais ryšiais susijusią šios veiklos dalį“. Be to, tuo metu „[...] greta atskirų dailės rūšių, pavyzdžiui, tapybos, skulptūros, fotografijos atsirado nerūšinė diskursinė šiuolaikinio meno praktika“, – teigia menotyrininkė. Tokia meno samprata išvadavo autorius iš atskirose meno srityse įsitvirtinusių tradicijų bei vertinimo kanonų ir leido jiems nevaržomai rinktis kūrybos priemones ar jas tarpusavyje derinti.
 
Šiuolaikiniam menui būdingą tarpdiscipliniškumo principą Jankūnas savo kūryboje įtvirtino naujausiam darbui, nuotraukų serijai Pakelevis (2015–), pasirinkdamas fotografiją – mediją, susijusią jau ne su dailės tradicijomis, menininko meistriškumu ir jo kūrinio unikalumu, bet su techniniu vaizdo reprodukuojamumu. Šį pasirinkimą, kalbėdamasis su menotyrininke Julija Fomina, autorius aiškino taip: „[...] kurdamas aš noriu kuo greičiau pasiekti rezultatą, fotografija tam labai tinkama medija. Pavyzdžiui, kali skulptūrą iš akmens – galybė laiko praeina, kol galiausiai nors kažką pavyksta padaryti. Su fotografija daug paprasčiau. [...] Aš suradau kūrybos mediją, kuri man artima, aš kol kas ja patenkintas. Gal vėliau ir grįšiu prie tapybos, nežinau.“
 
Nors Jankūnas šiuo atveju pasirenka fotografiją, ją kūrybai naudoja kaip šiuolaikinio meno atstovas, o ne kaip fotografas, kuris apsiriboja būtent šia medija. Kūrybos įrankis ir tobula techninė kokybė jam nėra svarbiausi – Niujorko metro traukinyje kasdien pakeliui į darbą sutinkamus žmones menininkas slapta fiksavo ne fotoaparatu, bet mobiliuoju telefonu. Be to, Jankūnas siekė ne akcentuoti fotografijos specifiką, jos skirtingumą nuo kitų vizualinių medijų, bet priešingai – praplėsti fotografijos ribas. Menininkas pabandė įveikti fotografijos fragmentišką prigimtį. „Kai fotografuoji su kamera, esi kaip tas arklys su akidangčiais – nematai viso vaizdo. Kai žvelgi ne pro fotoaparato objektyvą, vaizdas daug platesnis. Gali pasukti akį ir aprėpti žymiai daugiau erdvės. Norėjau šį įspūdį išgauti nuotraukose“, – minėtame interviu pasakojo Jankūnas. Menininkas taip pat bandė peržengti fotografijoje užfiksuotos akimirkos ribas ir suteikti fotografijoms menamos trukmės. „[...] pradėjau galvoti, kaip perteikti laiko tėkmę, judesį, nerodant kažko judant. Nuotraukose visiškai statiški žmonės, bet kai į juos žiūri, atrodo, kad jie pajudėjo, kad praėjo kažkiek laiko“, – teigė autorius jį kalbinusiai menotyrininkei Fominai.
 
Siekdamas plėsti fotografijos ribas ir priartinti ją prie judančio vaizdo (videomeno ar kino) estetikos, Jankūnas nevengė atsisakyti fotografijos, kaip tikrovės atvaizdo, grynumo. Galutiniam rezultatui išgauti autorius skaitmeniniu būdu į vieną darbą „suklojo“ kelis metro traukinyje užfiksuotus atvaizdus, sukurdamas ilgalaikio stebėjimo, kaitos, judesio įspūdį. Tokiu būdu Jankūnas atrado savitą fotografijos istorijoje ne kartą išbandytos temos interpretaciją (Niujorko metro keleivius XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje slapta įamžino žymus amerikiečių fotografas Walkeris Evansas, o keturiais dešimtmečiais vėliau šio didmiesčio metro fotografavo kitas garsus amerikiečių fotografijos atstovas Bruce’as Davidsonas). Jankūnas teigia, kad manipuliuodamas pradiniu vaizdu nesuardo jo dokumentinio autentiškumo, nes į vieną vaizdą montuoja tik vienos „fotosesijos“ metu tame pačiame metro traukinyje užfiksuotus žmones. Tačiau jo darbai vis dėlto skiriasi nuo klasikinių fotografijos pavyzdžių. Lietuvių autoriui rūpi ne tik fotografijoje užfiksuoti akimirką, bet ir suvokti atvaizdą, tikrovės vaizdinės reprezentacijos principus. Šis sąmoningas, refleksyvus požiūris į fotografiją Jankūną sieja jau ne tik su fotografijos, bet ir platesniu šiuolaikinio meno lauku.
 
Taigi serija Pakeleivis, kaip ir ankstesni Jankūno darbai, leidžia šį autorių laikyti vienu iš lietuvių menininkų, kurie laisvai renkasi savo kūrybos įrankius ir neapsiriboja konkrečia meno sritimi. Jankūno darbai išlieka aktualūs skirtingoje kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje dėl juose susipinančių autentiškų nuorodų į paties menininko biografiją, bendresnių sociokultūrinių reiškinių refleksijos ir nuolatinio pačios kūrybos principų bei ribų kvestionavimo.
 
Tomas Pabedinskas
Parodos, stipendijos, rezidencijos, darbai muziejuose
Asmeninės parodos 
2016 Pakeleivis (Stuck on the Train). Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Niujorke, JAV; Europos Sąjungos atstovybė JAV, Vašingtonas
2015 Pakeleivis (Stuck on the Train). Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; Lietuvos Respublikos ambasada JAV, Vašingtonas
2001 Where is My Fuckin’ Experience. Antologijos filmų archyvas, Niujorkas, JAV
2001 Naujausi atspaudai. Galerija Kairė-Dešinė, Vilnius
1994 Plytos. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1993 Paveikslai. Galerija „Arka“, Vilnius
1992 Galerija „Arka“, Vilnius
1991 „Bokšto“ galerija, Vilnius 
1991 Galerija „Langas“, Vilnius 

Svarbesnės grupinės parodos 
2016 Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje. M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
2006 101.3 KM – konkurencija ir bendradarbiavimas. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2001 Buying time: Nourishing Excellence. „Sotheby’s New Galleries“, Niujorkas, JAV
2001 Traditionen I Dag. „Väsby Konsthall“, Švedija
2000 Tapybiška. 11-oji Vilniaus tapybos trienalė, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 Lietuvos dailė 1989-1999: dešimt metų. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1998 From Outside to the Side. „Kloster Bentlage“, Rheine; „Villa Weiner“, Ochtrup, Vokietija
1995 Bread and Salt. Edinburgo meno koledžas, Didžioji Britanija
1993 Aujourd'hui les baltes. Aukštoji nacionalinė dailės mokykla, Paryžius
1992 Paintings on Paper. „Schwerinsches Palais“, Berlynas
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Koliažas / asambliažas Fotografija
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk Modernaus meno centro naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.