Skulptorius Vytautas Šerys patenka į Lietuvos „tyliojo modernizmo“ (Elonos Lubytės terminas apibūdinantis 1962–1982 m. neoficialiąją, nonkomformistinę dailę) kūrėjų gretas. Kūryboje iki Nepriklausomybės jis vengė oficialių temų, o tikrasis kūrybinis gyvenimas virė privačiose erdvėse. Šerių namuose draugams ir bendraminčiams rengtos parodos. Ir vėlyvoje kūryboje skulptoriaus temos liko kamerinės, intymios. V. Šerys visų pirma išgarsėjo savo medinėmis skulptūromis, nors nemažai kūrė ir iš akmens, bronzos, nuolat tapė ir piešė, kūrė eiles.

 

V. Šerys yra sukūręs nemažai ekspresyvių portretų. Čia rūpinosi ne tiek fiziniu panašumu, kiek asmenybės kuriamo įspūdžio perteikimu. Todėl imdavosi portretų tik tų žmonių, kuriuos pažinojo ar gerbė. Pavyzdžiui, granitinis rašytojo Jono Ragausko portretas (1965 m.) virpa lyg skruzdėlyno paviršius. Veidas, regis, kupinas minčių. Šerio ankstyvojo laikotarpio darbų paviršiai dažniausiai yra rupūs ir judrūs.

 

1980 m. per vasaros praktiką su moksleiviais Švenčionėliuose, neturint po ranka storo kelmo, atrastas medinių lentelių (šiukšlių, malkų – pasak skulptoriaus) klijavimo, auginant erdvėje formą principas leidžia dailininkui subtilesnėmis kompozicijomis „pasakoti“ poetines balades <...>“ – pasakoja Elona Lubytė [„100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“, 2000 m.].

 

Dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, su kuriuo Šerys bendravo šeimomis (drauge atostogavo) ir skyrium (gurkšnodavo degtinę studijoje, paprastai, varinėdami vienas kitam poeziją) 1991 m. rašo: „<...> daugelis jo skulptūrų (ypač naujesnių, be to, medinių) yra tokios grynos, taip apvalytos nuo akivaizdesnių politinių, religinių ar filosofinių prasmių, kad iš jų belikęs, hermeneutikų žodžiais tariant, „pats poetiškumas“ <...> „ [„Trys pastraipos apie Vytautą Šerį“, „Lietuvių dailė: 1975–1995", 1997 m., P.231].

 

Vytautas Šerys, amžininkų žodžiais kalbant, mėgo pašmaikštauti. Apie savo aerodinamiškos elegancijos medinukus sakė: „Darau skulptūrą, lengvesnę už akvarelę“ [1989 m. atsakant į dailėtyrininko A. Andriuškevičiaus anketą „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, 1998 m., P. 299].

 

V. Šerio kūryboje labai svarbi ir rašytinė jos dalis. Ji paaiškina tų išgrynintų, labai apibendrintų formų kilmę gana konkrečiai. Dažniausiai skulptoriaus mintys vis sugrįžta į tėviškę, vaikystę: numylėtą giraitę prie namų, namus pilnus artimųjų nučiupinėtų daiktų, įsimitinus įvykius. Užrašai retai kada būna vientisos minties eigos, tai greičiau minties šuoliai, poetiškos metaforos, pojūčių ir proto slankiojimas po įvairius laiko sluoksnius.

 

Šerio kalbai būdinga švelni ironija ir padūkęs rimtumas. Jis nėra aštrus, kaip pats išsireiškė: „Matyt gimiau advokatu, ne prokuroru.“[Ten pat, P. 298]. Skulptoriaus kalbai ir kūrybos su medžiaga metodams labai būdinga schema: nuo laisvo, plataus ir gausaus „proto šėlsmo“ prie lakoniškos išvados. Pastraipą mėgsta užbaigti į sentenciją panašia žodžių kombinacija ar net vienu žodžiu, kuris leidžia suprasti iki tol impresionistiškai dėstytas mintis. Anot skulptoriaus darbo užrašus ir eskizus tyrinėjusios Ievos Pleikienės, galutinės skulptūros atsiradimas rutuliojasi panašiai: gausios variacijos, istorijos ir asociacijos palaipsniui virsta kūriniu, kuriame atsikratyta visa, kas tik įmanoma. Ir tada kūrinys ima atrodyti kone abstraktus.

 

Įdomu, kad dailininko įvairaus žanro rašiniai (dienoraščiai ir publikuoti tekstai) dažnai įgauna dialogo formą. Viena Šerio dalis gali virsi akmeniu ir klausti, o pats atsako. Kartais net neįmanoma nustatyti kas yra tas menamas pašnekovas. Lygiai tas pats vyksta ir jo sukurtose skulptūrose ar piešiniuose. Menininkas visur ieško dialogo. Kurdamas skulptūrą šnekučiuojasi su vėju, šviesa. Ar ta kiaurymė tiks? Kokį šešėlį mes? Piešiniuose irgi: tikslus piešinys derinamas, su tekančiu dažu.

 

Savo kūrybą jis vadina „šviesos ir šešėlių medžiokle“, taip pavadinta ir knyga skirta jo medinei skulptūrai [2001 m., sudarytoja Ieva Pleikienė, Dailininkų sąjungos leidykla]. Įdomu yra tai, jog skirtingai nei daugelis jo kartos tapytojų, skulptorių V. Šerys: „ne kartą yra sakęs, kad jo ne tik netraukia, bet net gi slegia skausmingos išraiškos liaudies skulptūra. Išties matyti, kad skulptoriui imponuoja <...> racionalus konstruktyvusis liaudies meno pradas. Jį randa architektūros elementuose, tekstilės raštuose ir audimo būduose, buitinių rakandų, baldų sandaroje.“ – teigia Ieva Pleikienė. Darbuose pasirodo ir Bibliniai motyvai, tačiau, panašu, kad dėl simbolių talpumo ir universalumo.

 

Menininką greičiau būtų galima įtarti esant panteistu, mat skulptūra ar posmas dažnai kyla iš gamtos stebėjimo. V. Šerys rašo: „<...> pavyzdžiui, matau dvejas duris: į Luvrą ir į Gamtą... Et einu į gamtą: palei apgriuvusių istorinių namų pasienius, klausausi esperanto kalbos, rėkiančių žuvėdrų debesies varškėj.“ [ „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, P. 298]. Dailininką veikė ir muzika, literatūra, filosofiniai veikalai, tačiau, anot jo: „Gamta įdomesnė už visus šedevrus, už muziką, poeziją, madas.“ [„Visa apie nieką: poezija, piešiniai“, Dailininkų sąjungos leidykla; Sudarytojai: Antanas A. Jonynas, Ieva Pleikienė, 2009 m., P. 9].

 

Nuo 1956 m. V. Šerys kuria spalvotas monotipijas – molio plokščių atspaudus. Jų spalvos sodrios, gamtiškos. Kompozicijos kaip ir skulptūroje paremtos konstruktyvumu sumišusiu su gamtos spontaniškumu. Paviršiai pasižymi sodria faktūra, kurią dailininkas suformuoja braukdamas mentele ar stiklo šuke.

 

1965–1994 m. dailininkas dirbo mokytoju Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, o 1996–2001 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje, mokė tapytojus skulptūros. Pasak menininko artimųjų, kolegų, pedagoginį darbą jis mėgo ir vertino, teikė jam didelę reikšmę.

 

Dailininko darbai (ypač skulptūros) atrodo preciziškai atlikti, kruopščiai apmąstyti. Kaip bebūtų keista, darbo procesą V.Šerys apibūdina greičiau kaip savotišką meditaciją: „Rankos padaro pačios. Rankos ir akys, – o mintys mintelės klajoja sau savo autonomijoj.“[Ten pat].

 

Monika Krikštopaitytė