Po studijų Povilaitis ieškojo įdomių motyvų ir spalvų dermės. Pirmoje personalinėje parodoje (1959) Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo daug kompozicijų su senuoju Kauno uostu, Aleksoto tilto motyvais ir Nemuno peizažų. Dailininku iškart susidomėta ir Kaune, ir Vilniuje, lyginta su Alberu Markė (Albert Marquet), kuris, kaip ir Anri Matisas (Henri Matisse), tapė Paryžiaus motyvais. 

 

Visus paveikė kitokia tapytojo potėpių sistema: baltų, pilkų tonų plotus užtapydavo monotoniškai, nebijojo žiūrovui atverti daug lygių dėmių. Ypač pabrėždavo lygiagrečias ir susikertančias linijas. Juodos linijos rėmino spalvotus pastatus ir skurdžius tamsius medelius, žmones, mašinas, neišryškindamos nei pirmo plano, nei fono. Brūkšniais ir linijomis sukurdavo paveikslus.

 

Povilaitis gerai valdė ne tik peizažo žanrą, bet ir portretą, grupines kompozicijas. Mėgo tapyti dvasiškai artimus žmones, tuos, su kuriais dirbo, leido laisvalaikį, gyveno, diskutuodavo apie tapybą, skulptūrą (turėjo daug draugų skulptorių, juos ir tapydavo – kursioką Vladą Žuklį, studijos Savanorių pr. kaimynus ir kolegas Robertą Antinį tėvą, Leoną Striogą, Bronių Zalensą).

 

Pagarsėjęs kaip dekoratyvinės tapybos, pano ir vitražų meistras, per keletą dešimtmečių jis sukūrė apie 11 svarbesnių interjero ir eksterjero darbų, pvz.: „Neringos“ kavinės Vilniuje (archit. Vytautas ir Algirdas Nasvyčiai, 1959) kompozicija Neringa ir Naglis (su Vladu Jankausku); vitražas Kauno „Orbitoje“ (1967; kavinės archit. Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas). Tapytojas gerai sutarė su architektais, jautė jiems kolegišką artumą (buvo bandęs stoti į architektūros specialybę, bet vėliau pasirinko tapybą).

 

Nuo 6 deš. pabaigos dirbtuvėje kūrė ir molbertinę abstrakčiąją tapybą. Abstrakcijos dažniausiai buvo dovanojamos artimiesiems (Be pavadinimo, 1959–1960; išsaugojo buvusi žmona grafikė Daiva Antinytė) – tokius darbus kurti ir viešai rodyti sovietmečiu buvo pavojinga. Tik vieną kartą, apie 1962 m., dailininkas sumanė abstrakčiuosius tapybos darbus eksponuoti, – paroda nebuvo dokumentuota (greičiausiai ji vyko LDS Kauno skyriaus būstinėje, tuo metu Donelaičio g.), apie ją žinoma tik iš amžininkų prisiminimų. Parinkęs taikomajai dailei tuo metu pritinkantį pavadinimą „Projektas tekstilės audiniams“, dailininkas tarsi apgavo cenzūrą, nebuvo kaip piktintis ar nukabinti eskizinius, tekstilei naudoti skirtus abstrakčius darbus.
 

Viešai beveik nerodomos bedaiktės kompozicijos darė įtaką oficialiesiems realistiniams jo kūriniams: abstraktus mąstymas lėmė veidų vietose atsiradusias dėmes, o fone – vien daugybę atspalvių, apribotų tamsiais kontūrais. Spaudai užkliūdavo Povilaičio dažnai naudojama moderni „juoda linija“.

Dėl dailininko technikos jo tapyba vadinta koloristiniu kilimu. Naują dažų sluoksnį Povilaitis klodavo ant seno nutapyto motyvo, sluoksnį po sluoksnio, vienas ant kito, ir taip daug kartų. „Kilimas“ jo tapyboje gali būti suprantamas ir kaip savotiškas natūralistiškai vaizduojamos tikrovės uždangalas, slepiantis daugiau metaforos. Sprendimas, už kurį dailininkas buvo kaltinamas dekoratyvumu ar tapyba „be gylio“, galėjo atstovauti kitokiai stilistinei tapybos krypčiai, jeigu tik tuo metu būtų buvusios įmanomos alternatyvos.

 

Dailininkas ilgai neišlaikydavo senų darbų – pertapydavo naujai, nors pirmąją abstrakciją (1957–1958) saugojo ilgai, – tačiau ir ji nebeišliko. Povilaitis santykinai mažam formatui taikė savaip perkurtą all-over tapymo stilistiką: jis taškė, varvino dažus, stengėsi giliau paveikti tapybinį paviršių, braukė jį teptuko kotu, virtuoziškai kurdamas plokštumoje kaligrafines linijų figūras, bet viską galiausiai papildomai pažymėdavo teptuku, lyg imituotų rėmus.

 

Kaligrafinės linijos ir brūkšniai dingsta vėlyviausiuoju periodu: jis ėmė tapyti ypač plačiais potėpiais, kartais nemaišydamas spalvų, viena stambia linija lyg kokia juosta kūrė pavidalų kontūrus. Makropotėpiais brėždavo abstraktų ženklą, asociatyviai panašų į peizažą, bet čia pat dingstantį dėl seklios plokštumos. Vienu plačiu mostu jis siekė nutapyti paveikslą, pasitelkdamas ornamentiką, nubalindamas tamsius plotus, išvystydamas kuo abstraktesnį ir šiurkštesnį „neskoningų“ spalvų raštą, specialiai atsisakydamas gelmės skambėjimo – arsininkų palikimo.

 

Pasinaudojus primityvizmo, brutalios technikos modeliu, neperregimos tampa ne tik parinktos nederančios spalvos, bet ir iš jų sudėlioti simboliai, visas kompozicijos naratyvas. Spalvingas raštas virsta aklaviete ir rimtu galvosūkiu, staiga nutrūkusiu gelsvomis gėlėmis (paskutinis tapybos darbas sukurtas 2004).

 

Paskutiniuosius penkerius gyvenimo metus dailininkas nebekūrė. Mintimis nuklysdavo ne į tapybą, o į savus vizijų pasaulius.

Povilaitis tapė pusę amžiaus (1953–2004), jo tapybos darbai gana vieniši, tačiau jie atspindi ištisą modernistinės lietuvių tapybos epochą.

 

Kristina Budrytė