Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Vytautas Ignas (Ignatavičius)
Vytautas
Trumpa biografija
  • Tapytojas, grafikas, vitražistas.
  • Gimė 1945 m. Zacišiuose, Raseinių apskr. Mirė 2009 m. Vilniuje.
  • 1941–1943 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.
  • 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1946–1948 m. tęsė dailės studijas Freiburgo taikomosios dailės mokykloje.
  • 1950 m. išvyko į  JAV, gyveno Čikagoje, Klivlende, Niujorke, dirbo kūrybinį ir pedagoginį darbą.
  • 2006 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir JAV muziejuose, privačiose kolekcijose.
Apie kūrybą
Trumpa biografija primena gana tipinį karo nublokšto išeivio-dailininko dosjė: 1941 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Dailės pagrindus gavo iš Justino Vienožinskio, Antano Gudaičio, Liudo Vilimo. 1943 m. naciams uždarius akademiją, mokėsi Vilniaus dailės muziejuje Adolfo Valeškos nelegaliai įkurtoje meno studijoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ten baigė dailiųjų menų magistro studijas Freiburgo menų ir amatų mokykloje (École des Arts et Metiers), raižybos įgūdžius tobulino padedamas Telesforo Valiaus. 1950 m. emigravo į JAV. Pas Albiną Elskų įvaldyta vitražų technika leido įsidarbinti įvairiose vitražų dirbtuvėse Klivlende, Čikagoje ir Niujorke.
 
1962 m. dailininkas įsikūrė Niujorke. 1971 m. pirmą kartą po ilgo laiko apsilankė Lietuvoje ir Lietuvos dailės muziejuje (Parodų rūmuose) surengė personalinę parodą. Nijolės Tumėnienės teigimu: „Atsisveikindamas su [Antanu] Gudaičiu, Ignas padovanojo jam šilumą spinduliuojančio kolorito „Moterį su gitara“ (1968), vieną geriausių savo paveikslų.“
 
Grįžęs į JAV dailininkas sukūrė kelis grafikos ciklus dedikuotus Lietuvai remdamasis kelionės įspūdžiais. Norėdamas būti arčiau gamtos išsikėlė į Ašfordą (Konektikuto valstijoje), įsikūrė lietuvių gyvenamame rajone „Giraitėje“. 1985 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo kūrybai bei žvejybai. 2006 m. dailininkas su žmona Birute Igniene grįžo į Lietuvą ir praleido čia paskutinius 3 gyvenimo metus.
 
„Igno kūriniuose pasižiūrėta į pasaulį kaip į pasaką, jaukiomis vaiko akimis. Bet šis pasaulis labai sudėtingas. Ir pati Igno kūryba – sudėtingo šių dienų pasaulio žmogaus kūryba. Čia atveriamos didelės problemos ir išgyvenimai. Viskas giliai išjausta, atrinkta. Ir tai nėra koks primityvus liaudies meno atkartojimas, o gili šiuolaikinio Vakarų meno ir kultūros sintezė. <...> Svarbiausias Igno kūrybos bruožas – stebėtinas lyrizmas. Mums lietuviams, kūryboje jis nesvetimas. Tačiau Igno poezija be galo asmeniška, graudi, niuansuota. Jo paveikslai pripildyti jautrios, trapios šviesos. Jie tarsi virpa. Ir juose atskleistas greičiau vidinis negu išorinis žmogaus dvasios būvis.“ – taip, sudėdamas svarbiausius akcentus, apie Vytauto Igno kūrybą atsiliepia Antanas Gudaitis („Gimtasis kraštas“, 1971 gegužės 27).
Yra toks romantinis įsitikinimas „kuo toliau nukeliauji, tuo arčiau savęs atsiduri“, kuris ko gero tiktų visos išeivių kartos kūrybos paaiškinimui. Juk jie savo darbus maitino prarastosios tėvynės atsiminimais, sekė etnografinės kultūros formomis ir į kūrybą įtraukė senuosius šalies archetipus. Taip nutikdavo anaiptol ne vien lietuviams, bet, pavyzdžiui, ir Marcui Chagallui. Labiau racionalumu pagrįstas paaiškinimas galėtų būti toks – kuo mišresnėje, chaotiškesnėje aplinkoje esi (be abejonės tokia ir buvo/yra Amerika, ypač Niujorkas), tuo labiau norisi apsibrėžti save, suręsti stabilesnę, kažkur įvietintą, tapatybę.
 
V. Igno panirimas į tėvynės palikimą galėjo būti reikalingas tai stabilumo paieškai. Juk nežinomybės kupiname didmiestyje kaip Niujorkas gali apimti stiprus egzistencinis nerimas. Apie tai mes skaitėme Antano Škėmos (jie buvo pažįstami) „Baltoje drobulėje“(1958). Ignui persikėlus į Niujorką 1962 m. susiformuoja V. Igno brandusis stilius. Žvelgiant į kūrinių formų pobūdį regimas noras įsižeminti, sukurti saugų lauką, apsibrėžti: paveikslai ir grafikos lakštai dalinami „aukštais“. Norintys įžvelgti Lietuvos liaudies meno tradiciją, sakytų – grynai kaip ant kraičio skrynių ar namo langinių. Skirtingai nuo M. Chagallo, Igno darbuose niekas neskraido, net angelai tvirtai stovi ant žemės įrėminti medžio ar saulės ovalo.
 
Tyrinėtojai teigia, kad dailininkas pritaikė impresionizmo, postimpresionizmo ir ekspresionizmo pasiekimus. Spalviniai sprendimai iš tiesų labai jau prancūziški – laisvi, vaiskūs, paremti jausmais ir intuicija. Reikia nepamiršti, kad jis mokėsi pas Viktorą Vizgirdą (1904 – 1993), kuris mokėsi Paryžiuje, bei pas Antaną Gudaitį (1904–1989) dar daugiau laiko praleidusį tuometiniame Pasaulio menų mieste bei dar drąsiau besielgusį su spalva. Paprasčiau pasakius, Igną lietė grupės „Ars“ vertybės. Tik už arsininkus Ignas buvo kiek laisvesnis, nes gyvendamas toli nežinojo vietinių lietuviško „tikro meno“ apibrėžimų ir jau vėliau įkvėpimo sėmėsi iš daug platesnio aruodo, nei tai galėjo sau leisti okupuotos šalies dailininkai. Daug ko mokėsi ir intuityviai.
 
Anot dailininko: „Man pačiam didžiausią įtaką padarė mūsų liaudies menas. Jo klasiškumas ir kartu primityvumas mane labai žavi, jis atsispindi visoje mano kūryboje. Ilgainiui pradėjau gilintis į visų tautų liaudies meną. Klaidžiojau po muziejus, galerijas ir bibliotekas jo ieškodamas“. Patriotinė intencija, žinoma, kreipia visas mintis ieškoti panašumo su lietuviškos tradicijos pavyzdžiais. Ir žvelgiant širdimi, tai yra tiesa. Tačiau užsidėjus platesnį žiūroną matyti, kad domėtis liaudies menais, ypač primityvių tautų, vaikų piešiniais tuo metu buvo madinga. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. ir Niujorke 1939 m. tai akivaizdžiai buvo matyti. Paryžiuje buvo pristatytas ir lietuvių liaudies meno skyrius, Niujorke Lietuvos pavilione irgi didžiuotasi liaudies menu. Tai buvo epochos tendencija, o išeivių atveju dar ir sustiprinta ilgesio.
 
V. Ignas išsiskiria drąsiu, bet elegantišku elgesiu su spalva. Visos ar bent jau svarbiausios paveiksle spalvos turi „aidą“. Dažas dažniausiai yra netepamas, o beveik įrėžiamas, įbraukiamas ir tokiu būdu linija įgauna dvigubą kontūrą su tuštumos vaga per vidurį. Jis ją tarsi ištreškia ir tai be abejonės kelia intensyvų išgyvenimą ir drobės „vagotojui“ ir jos žiūrėtojui. Spalvos „aidėjimas“ ir sukuria tą Gudaičio minėtą virpėjimo efektą.
 
Šio dailininko kūrinių meniškumas nėra labai tolygus, tačiau geriausieji paveikslai verčia sulaikyti kvėpavimą. Juose atšiauria jėga prikausto iš primityvaus meno išmokta formų traktavimo drąsa sumišusi su Vakarų dailės elegancija ir koloristine meistryste.
 
Monika Krikštopaitytė
 
* Parengta pagal knygą „Vytautas Ignas“, Lietuvos dailės muziejus, 2001 (sud. Nijolė Tumėnienė)
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.