[...] Vladislovas Žilius pirmiausia pasirodė kaip talentingas grafikas, knygų iliustruotojas bei apipavidalintojas, grakščios ir preciziškos formos meistras. [...] Vos nujaučiamas iliustracijų ir literatūros teksto ryšys mezgėsi per dailininko kuriamas poetines asociacijas ir įvaizdžius. [...] Vėliau Žilius ne itin vertino savo iliustracijas, bet manau, kad kaip tik jose formavosi jo asociatyvus mąstymas ir metaforinė kalba.

 

Tuo pat metu dailininkui darėsi ankšta mažo formato grafikos kūriniuose, traukė spalvinė tapybos raiška ir jis vis dažniau imdavosi teptuko. Veikė ir įvairiais kanalais pasiekianti pažintis su modernistine daile, įspūdį darė oparto, siurrealizmo estetika. Egzistencines refleksijas pamažu keitė nauja plastinė problematika, posūkis į abstrakčiąją dailę. Formalų oparto poveikį dailininkas patyrė maždaug tuo pačiu metu, kai ši geometrinės abstrakcijos kryptis imta plėtoti Vakaruose. [...] Ryškiaspalvė oparto atšvaitų fejerija, statikos ir dinamikos dermė ženklino Žiliaus iliustruotą Mykolo Sluckio literatūrinių pasakų vaikams rinkinį „Vai tai dūda“ (1972). Panašiu stiliumi sukurtos taip pat vaikams skirtos Emilijos Balionienės knygutės „Popieriniai drugeliai“ (1973) iliustracijos jau sukėlė nemažą triukšmą, net norėta nemokėti autoriui priklausančio honoraro.

 

To meto tapybos kūriniuose Žilius dar svyravo tarp figūrinio vaizdavimo ir abstrakčių elementų traukos. Gretino artimų (kartais kontrastingų) spalvų struktūras ir preciziškai naudodamas toninę jų gradaciją išgaudavo neįprastas erdvinės perspektyvos slinktis („Peteliškės“, 1974; „Portretas“, 1975). Įdomus apie 1971 metus tempera meistriškai nutapytas pilkšvai melsvų tonų paveikslas (be pavadinimo) su visą jo plotą užimančiomis abstrakčiomis skritulinėmis figūromis ir daiktiškai nupiešta mažyte kriaukle apatiniame kampe. Ją dailininkui dovanojo Rimtautas Gibavičius, beje, serijinėmis savo kompozicijomis padaręs poveikį jaunesniajam bičiuliui.

 

Netrukus sužinojau, kad, apšaukus formalistu, Vladislovas Žilius pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo ir prarado galimybę reikštis meno scenoje. Tvirtai apsisprendęs emigruoti iš Sovietų Sąjungos, bet iš pradžių negavęs leidimo, motyvuotu laišku jis kreipėsi į tuometį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. Išdėstė priežastis, verčiančias išvykti, smerkė autoritarinio režimo menui primetamą dogmišką socialistinio realizmo metodą, varžantį menininko individualybės ir kūrybos laisvę. Galiausiai leidimas buvo išduotas ir 1976 metų pradžioje Vladislovas su žmona Ida išvyko į Vakarus. Pakeliui į Niujorką kurį laiką apsistojo Romoje. Dailininko laiškas Petrui Griškevičiui, paskelbtas pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, įgavo platesnį rezistencinės minties skambesį. Kaip ryžtingą pasipriešinimą ideologiniam sovietinės valdžios diktatui liudijantis kultūros dokumentas, laiškas nepraranda svarbos ir šiandien.

 

Įsitvirtinti Niujorke nebuvo lengva. Kvalifikuotam dailininkui pavyko įsidarbinti vienoje tarptautinėje reklamos dizaino firmoje, o laisvalaikį skyrė kūrybai. 1977 metais „Santaros–Šviesos“ iniciatyva Čiurlionio galerijoje Čikagoje surengtoje Vladislovo Žiliaus parodoje dar dominavo iš Lietuvos atsivežti kūriniai. Tačiau netrukus pasipylė nauji paveikslai – pavieniai ar sujungti į serijas.

 

Meninis dailininko pasaulėvaizdis ir savita raiška jau balansavo ant abstrakčių ir gamtos pavidalus primenančių formų ribos. Geometrinės struktūros traukėsi iš dailininko kūrinių ir po truputį atsiskleidė kita impulsyvi emocinė Žiliaus talento pusė. Dauguma šių darbų sukurti ekspromtu, be išankstinių eskizų. Tapybos kompozicijas, kaip ir anksčiau, dailininkas grindė linijiniu piešiniu, bet neatpažįstamai perkuriami biomorfiniai motyvai teikė laisvumo tiksliai ir įgudusiai jo rankai (ciklas „Medžio gyvenimas“, 1992). Kai kuriuose paveiksluose atsirado daug smulkių po visą drobės paviršių pasklidusių elementų, kituose išskirti vienas ar keli stambesni objektai.

 

Paslaptimi alsuoja serija „Juodieji koralai“ (1982–1986) su tamsioje gelmėje šen bei ten ryškėjančiais pamėgtais simboliniais plaštakos ir kryžiaus ženklais. Tokie plaštakos atspaudai, aptinkami priešistoriniuose uolų piešiniuose, Žiliaus kūriniuose turi iš pasąmonės kylančią archetipinę prasmę. Vėlesnę didelę tapybos seriją „Ženklai“ (1990–1992) taip pat įkvėpė archajiški vaizdiniai ir, pasak autoriaus, archeologinių radinių – žalvarinių papuošalų ornamentika, matyta jaunystėje Telšių „Alkos“ muziejuje ir palikusi neišdildomą įspūdį.[...] Dailininkas nevengė ir sintetinių fluo­rescencinių dažų.

 

[...] XX a. paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje Žilius pasinėrė į naują kūrybos sritį – ėmė kurti netradicinės formos medžio skulptūras. Jam svetimos buvo naujausios meno kryptys, įvairios postmodernizmo rūšys, įsigalintis konceptualusis menas. Dailininkas liko ištikimas modernizmui, nes jo kalba geriausiai galėjo išreikšti savo santykį su pasauliu, dvasines būsenas, nuotaikų kaitą, neramią kūrėjo būtį. Kaip tik tai jis laikė svarbiausiu kūrybos tikslu. Nuolat eksperimentavęs, vis atsinaujinantis menininkas skulptūroje rado dar nepatirtą raiškos būdą, neišbandytas medžiagas, atlikimo technikas ir naujas temas.

 

Cituota iš: Ingrida Korsakaitė,“Vladislovas Žilius: savitos kūrybos atodangos“, Dailė, 2012, Nr. 2, ps.117-119.

 

Žilius priskirtinas prie neeilinių Lietuvos dailės istorijos figūrų. Talentingas knygų iliustruotojas, kaip ir vyresnieji kolegos (Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė ir kt.), pasukęs dekoratyvaus modernizmo keliu, sulaukė aršios sovietinio režimo reakcijos. 1974 m. Žilius buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos.

 

Ko gero, taip atsitiko visų pirma todėl, kad nesitenkindamas „per siaura“ knygų iliustravimo sritimi, dailininkas nusprendė panašius „dekoratyvaus formalizmo“ principus perkelti į „laisvąją“ kūrybą, t. y. pritaikyti tapybai. Nereikėtų pamiršti, kad pats cechinės priklausomybės ribų peržengimas anuomet laikytas nepriimtinu, antra – formalizmas tapybos srityje, kuri buvo labiausiai privilegijuota ir, žinoma, akyliausiai prižiūrima cenzorių, reiškė labai jau įžūlų išsišokimą. Trečia, Žiliaus formalizmas neturėjo nieko bendra net ir su tuometiniu „tyliojo modernizmo“ tapybos ekspresionizmu, tiek figūriniu, tiek abstrakčiu. Net neoficialiosios dailės kontekste jo tapyba atrodė pernelyg abstrakti, nepersisunkusi tapybiniais arsininkų skauduliais, pernelyg „popsinė“ ir net „kičinė“ neigiama šio žodžio prasme...

 

Parodoje   eksponuojamas   vienas   dar   Lietuvoje sukurtas  kūrinys,  1967–1969  m.  nutapyta  opartinė  kompozicija,  su  „postprodukcijos“  elementais  – juostelėmis   supjaustytomis   Rimanto   Dichavičiaus fotografijomis,  suklijuotomis  į  naujus  darinius  ir įkomponuotomis drobėje. (At)vaizdavimo, „koloristinis“  sluoksnis  redukuotas  iki  minimumo,  išryškinant plotmę,artimesnę popmenui.

 

Svarbus  niuansas,  kad  Žilius  iš  knygų  iliustravimo perkėlė į tapybą ne tik dekoratyvumą, architektoniką, tačiau sugebėjo „taikomąjį“ jos aspektą, arba teksto ir vaizdo  santykį,  kokybiškai  paversti  savita  „konceptų plastika“. Jo tapybos kūrinių, kad ir kokie dekoratyvūs jie  atrodytų  iš  pirmo  žvilgsnio,  negalima  vadinti  tiesiog  išdidintomis  „iliustracijomis“.  Tai  ypač  akivaizdu,  žiūrint  ne  į  paveikslų  reprodukcijas,  o  tada,  kai bendrauji su jais tiesiogiai.

 

Subtilų tapytojo skonį atskleidžia tiek spalvos (nors jos kildintinos ne iš lietuvių kolorizmo, bet iš estetikos, būdingos 7–8 dešimtmečių knygų grafikai), tiek „tapybinis  paviršius“.  Atidžiau  įsižiūrėjus  į  Žiliaus amerikietiškojo periodo paveikslus, stebina daugiasluoksnis ir netgi (saikingai) ekspresyvus tapymo būdas. Taigi, jis ne „spalvina“ tam tikrus plotus, ko būtų galima tikėtis iš tapančio grafiko, bet juos ištapo, nutapo.  Sąmoningai  pasirinkęs  apribotą  spalvų  gamą, teptuku vieną ant kito kloja beveik identiškus tonus, spalvas,  todėl  iš  tolo  jo  drobės  primena  atspaudus. Bet,  kai  žvelgiame  iš  arčiau,  atsiskleidžia  „minkšti“, turtingi, „gestiškai“ ištapyti drobių plotai.

 

[...] Prieš  beveik  keturis  dešimtmečius  Vladislovo  Žiliaus  kūryba  gal  ir  galėjo  atrodyti  keistai  „svetima“, prasilenkianti   su   lietuvių   tapybos   tradicija,   tačiau šiandien  liežuvis  neapsiverstų  vadinti  ją  „popsine“, „kičine“ ar formaliai klijuoti „išeivijos dailės“ etiketę. Žiliaus kūryba neabejotinai yra lietuvių tradicijos dalis, sakyčiau, viena įdomesnių jos atšakų. 

 

Cituota iš: Kęstutis Šapoka,“Neabejotina lietuvių tradicijos dalis“, Kultūros barai, 2013, Nr. 2, ps.46-48.

 

Parengė Danguolė Butkienė

Ne vienam Žilius yra pasakojęs, kaip jį įskaudinęs ir pažeminęs akies krašteliu matytas vienos parodos, kuriai buvo pristatyti ir jo paveikslai, galutinės atrankos epizodas. Meno tarybos jau atrinktus darbus atėjęs peržiūrėti aukštas to meto valdžios pareigūnas paspyręs V. Žiliaus paveikslus ir liepęs patarti autoriui eksponuotis savo virtuvėje, o ne parodų salėje. Šio įvykio paveiktas dailininkas nebematė galimybės toliau gyventi ir kurti Lietuvoje ir pradėjo rūpintis leidimu emigruoti. Jo žmonos Idos giminaičiai gyveno Izraelyje, todėl Žilius kreipėsi dėl leidimo išvykti į šią šalį.

 

Leidimo negavo, bet tuojau pat (1974 m.) buvo apkaltintas formalizmu,  išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, neteko darbo leidykloje, patyrė visokeriopą moralinę ir materialinę diskriminaciją. Dailininkas tuometiniam Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui parašė laišką:

 

„Visas mano kūrybinis darbas nuo 1965 m. iki šios dienos oficialių valdžios atstovų yra vertinamas kaip „formalizmas", neatitinkąs vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimų. Ir dėl to man nuolat yra taikoma moralinė ir materialinė diskriminacija, man draudžiama eksponuoti savo paveikslus oficialiose parodose Lietuvoje ir kitur.

 

Mano kūrybos profanacija ir izoliavimas, taip pat bendras kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo falšas bei apmirimas Lietuvoje galutinai mane įtikino, kad tolesnė mano kūrybinė veikla Tėvynėje neturi prasmės. Man, kaip žmogui ir dailininkui, giliai svetimi ir nelogiški vadinamojo socialistinio realizmo principai. Mano įsitikinimu, jie vulgarizuoja kūrybinę žmogaus veiklą, verčia ją amatu, naudingu ir patogiu valdžiai. Socializmo dogmatiškumas, neigiąs visas kitas kūrybos sampratas, užkerta kelią ir individualios kūrybinės minties pasireiškimui.

 

Prievarta svetima mano prigimčiai, nepaisant kokiais aukštais idealais ji save teisintų ir dangstytų. Tad ir ateityje nežadu paklusti bet kokiam mano kūrybos administravimui. Taip pat nesutinku, kad kūrybos problemas tautai nusprendžia ir vertina valdininkai, dažniausiai neturėdami apie tai elementariausio supratimo. Taip falsifikuojamas ir skurdinamas dvasinis krašto gyvenimas.“

 

Šis atviras laiškas buvo skelbtas Sovietų Sąjungoje uždraustoje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (Nr. 22) ir įgavo platesnį tarptautinį atgarsį. Dailininkui nurodyta per 72 valandas išvykti iš Lietuvos SSR, suprantama, be teisės grįžti…

 

1976 m., tokiu būdu gavęs leidimą, dailininkas emigravo į JAV, Niujorką. Čia mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“ rašė: „Vladas Žilius yra jaunas, bet jau toli pažengęs dailininkas – disidentas, prieš trejetą metų atvykęs iš okupuotos Lietuvos ir įsikūręs Niujorke. Jo abstraktūs paveikslai pasižymi dramine jėga, subtilia faktūra, spalvingumu ir puikiai išbalansuota konstrukcija. Dailininkas kuria daugiausia aliejumi, bet mėgsta akvarelę ir grafiką. Visa kūryba išreiškia kosmines formas bei ritmą ir ją galima vadinti filosofine.“

 

Apsigyvenęs Niujorke V Žilius dirbo tarptautinėje reklamos dizaino studijoje. Laisvalaikiu atsidėjo tapybai, o nuo 1995 m. pradėjo kurti reljefus, erdvines skulptūras iš medžio, sintetinio stiklo ir metalo.

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius kelis kartus lankėsi tėvynėje. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre ir galerijoje „Vartai“, surengė savo kūrybos parodas. Vilniaus dailės akademijos kvietimu vedė studentams vasaros kursus, dalyvavo keliose grupinėse parodose.

 

Parengė Danguolė Butkienė