Virginijus Viningas – menininkas, kurio fizinė buvimo vieta ir pedagoginė veikla jau daugelį metų susijusi su Klaipėda. Į uostamiestį XX a. paskutiniame dešimtmetyje atsikraustęs Pasvalyje gimęs ir Vilniaus dailės akademijoje (tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute) tapybą baigęs menininkas dėstė tapybą Klaipėdos universiteto Dailės fakultete, šiuo metu dėsto Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Viningas aktyviai dalyvauja Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos, kurios narys yra nuo 1997 m., veikloje.

Tačiau jo paties kūryba, bent jau tematiškai, su jūra, bangomis ar pušimis visiškai nesusijusi. Autoriaus neįkvepia nei pajūrio smėlis, nei į bangas besileidžianti saulė, nei vėjo ištemptos burės, nei audros debesys virš jūros, molas ar žuvėdros. Nei išties turtinga ir įdomi Klaipėdos istorija. Viningui įdomiausias yra žmogaus kūnas. Tačiau jo drobėse nerasime akademinių aktų, kūno studijų; menininkui nerūpi tiksliai atvaizduoti išorinį žmogaus pavidalą. Autoriui kur kas svarbiau kūnas kaip fizinė žmogaus dvasios išraiška. Kūnas, koks jis būna tuomet, kai žmogus atsiduoda dionisiškajai veiklai – šoka, groja arba sportuoja. Tuomet kūnas pavirsta instrumentu, atskleidžiančiu muzikos, šokio ar kovos dvasią.

Labiausiai menininkas atsiskleidžia tapybos cikluose, skirtuose boksui, džiazui ir baletui. Boksininkai jiems skirtame cikle vaizduojami frontaliai, perkreiptais veidais, atsisukę į žiūrovą, besiveržiantys jo link. Atrodo, kad kovos energija trykšta iš drobių, užplūsdama ir stebėtoją; tačiau Viningas, be kovinės aistros potvynio, fiksuoja ir pauzę, atoslūgį. Sportininkai nuleistomis galvomis, atsipalaidavę – ir tuo pat metu ramūs bei susikaupę, išnaudojantys atokvėpio akimirką. Tačiau tiek vieni, tiek kiti tapomi su neišsenkančia energija, šuorais, atrodo, kad netgi smūgiais. Visgi tai – ne analogija Jurgos Barilaitės smūgiavimui į drobes, užsimovus bokso pirštines; Viningas šią asociaciją kuria teptuku, tapybinėmis priemonėmis. Boksas, nutapytas smūginiais judesiais. Tačiau tie patys judesiai ir potėpiai užpildo ir drobes, kuriose – muzikantai. „Labai patinka techniški boksininkai. Primena džiazą“, – viename interviu sako autorius. Džiazas užvaldęs didelę tapytojo drobių dalį. Muzikantų rankos, instrumentai, veidai – viskas nutapyta tomis pačiomis ryškiomis spalvomis, akrilo dėmės liejasi akyse, sukurdamos siautulingo skambėjimo įspūdį. Trimitus pučiantys džiazmenai, atrodo, tiesiog išsiveržia iš drobių, priartėja prie žiūrovo, nebelieka jokio atstumo. Spalvos tapytojo paveiksluose – ryškios, lokalinės, kontrastingos. Atrodo, kad žmonių – šokančių moterų, kovojančių ar besiruošiančių raundui boksininkų, viską pamiršusių ir garsuose paskendusių muzikantų – kūnai tarsi sudėlioti iš skiautinio detalių: raudona, geltona, balta, juoda, mėlyna, žalia. Jokių pustonių, jokio bandymo išgauti reljefą subtiliais perėjimais. Forma čia sukuriama spalva. Stambūs, beveik visą drobės plokštumą užimantys personažai, masyvūs išsipūtę raumenys, didelės galvos, efektingi rankų judesiai – visa tai sukuriama ryžtingais potėpiais, virstančiais spalvinėmis dėmėmis. Ekspresyvi, beveik siautulinga tapyba, trykštanti energija. Dar vienas būdingas Viningo tapybos bruožas – dažų nutekėjimai, kuriuos autorius palieka puikuotis ant drobės ir kurie dar labiau sustiprina ekspresijos, momentiškumo, sustabdytos akimirkos įspūdį. Dailėtyrininkas Vidas Poškus teigia: „Be nutekėjimų Viningo tapyba prarastų labai daug. Galbūt ir visą pačią esmę. Be nutekėjimų tapyboje neliktų judesio – Viningo tapybos kibirkšties, vadovaujančio prado. Kitais žodžiais tariant – sielos.“ Viningo kūryba – pavartokime kai kuriuose sluoksniuose senamadišką žodį – vyriška. Vyriška tiek potėpio, mosto, gesto jėga, energija, tiek motyvų pasirinkimu.

Jurgita Ludavičienė