Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Violeta Bubelytė
Violeta
Trumpa biografija
  • Fotomenininkė.
  • Gimė 1956 m. Vilniuje, čia ir gyvena.
  • 19982016 m. dienraščio „Verslo žinios“ fotokorespondentė.
  • 1999 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės garbės vardas (AFIAP).
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinės bibliotekos Paryžiuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Violetą Bubelytę geriausiai žinome kaip pirmąją fotografę Lietuvoje, fotoobjektyvą nukreipusią į apsinuoginusią save. Aktas ją dominęs nuo pat jaunystės sovietmetyje, kai kalbėjimas apie nuogumą ar erotiką netgi mene buvo užgintas. 23 metų merginą masino tai, ko beveik niekas nedarė, kas būdavo triukšmingai išprašoma iš parodų, apie ką buvo sunku gauti informacijos, o oficialiai iš viso nekalbėta.

Iš pradžių Bubelytė bandė fotografuoti drauges, tačiau išgauti kadrai netenkino. Tuomet pabandė pati tapti modeliu – kaip senais laikais būdavo priverstos daryti tapytojos, kurioms drausta žiūrėti į nuogus pozuotojus. 1981 metais padarė pirmąją savo aktų seriją. 1989 metais, įkalbėta kolegos Sauliaus Paukščio, surengė aktų parodą, kurią lydėjo dabar šypseną keliantis skandalas. Fotografijomis pasipiktinusios davatkos rašė atvirus laiškus į spaudą, kaltindamos menininkę amoralumu ir paleistuvyste. Šiandien nuogas kūnas jau nieko nebeglumina. Priešingai – suseksualinti moters kūno vaizdai užtvindė viešojo ir privataus gyvenimo sferas iki banalumo. Tačiau būtent žiūrint į Bubelytės autoaktus šiandieniniame moters vaizdavimo stereotipų arba tuos stereotipus kvestionavusio feministinio meno kontekste, išryškėja jų išskirtinumas.

Visų pirma, priešingai negu vyrų fotografuotuose moterų aktuose, Bubelytės kūnas nesimaivo, yra beveik aseksualus, dažnai natūralistiškas. Ji nesiremia fotografams būdingo žvilgsnio į moterį kaip į natūrą tradicija (vyras – kultūra, moteris – natūra. Pastaroji koncepcija ypač plėtota lietuviško fotoakto patriarcho Rimanto Dichavičiaus). Autorė dėmesį sutelkia į formalius dalykus – kadro kompoziciją, šviesotamsą, nepalikdama vietos galimam nuogo kūno flirtui su žiūrovu. Iš fotografijos žvelgiančios atviros, mąslios akys, ramios, sučiauptos lūpos taip pat neleidžia tiesiog lengvabūdiškai mėgautis vaizdu. Prasiskverbusios giliau jos iškviečia žiūrinčiojo mintis apie kiekvienam žmogui pažįstamą vienatvės jausmą. Todėl Bubelytės fotografavimosi aktas bei autoportretai yra dialogas (akistata) su savimi tiek jų autorei, tiek žiūrovui.

Įvairiai varijuodama fotomenininkė tęsė šį dialogą dvidešimt metų, kartu fiksuodama senstančio savo kūno pokyčius. „Autoportretai“ (1981-2003) - svarbiausia V.Bubelytės fotografijų serija. Ją sudaro trys dalys: „Su veidrodžiu“ (1982), „Autoportretas" (1983-1994) ir „Aktas“ (1981-2003). Kompozicijos, techniniu ir stilistiniu požiūriu jie kiek skiriasi. Vienur autorė, naudodama ilgo išlaikymo metodus, kūrė poetiškus, tarsi migloje skendinčius autoportretus, kartais padvigubindama ar patrigubindama savo figūras („Aktas 11“ , 1982; „Aktas 17“, 1983). Subtili, perregima šviesotamsa ir materialumo netekusi, trapi moters figūra šiose fotografijose tarsi išreiškia pačią moters sielą, jos prigimties kelialypumą, egzistencinius išgyvenimus, vienatvę ir skausmo nuojautą. (Anot menininkės, taip tik moteris moterį gali nufotografuoti.) Dar kitaip šis kelialypumas išnyra serijoje, atliktoje naudojant veidrodį („Aktas 24“, „Aktas 25“, 1983). Apie 1990 metus figūra tampa apčiuopiamesnė, vaizduojama stambesniu planu, ryškiau prabyla veidas ir akys. Muzikalios, banguojančios kūno ir kokių nors objektų (pavyzdžiui, lentos, draperijos) linijos čia kalba lygiai taip pat įtaigiai kaip ir veidas. Autorės drąsa nesislėpti, dirbtinai savęs negražinti, atskleisti ir savo veidą (tapatybę) taip pat išsskiria jos kūrybą iš kitų moterų aktų.

Mąstant apie Bubelytės kūrybą, galima įžvelgti tam tikrų subtilių aliuzijų į klasikinę dailę. Pavyzdžiui, „Aktas 34“ primena Jeano Auguste‘o Dominique Ingres‘o „Mauduolę“ (1808)„Akto 58“ (1993) kompozicija – paslaptingąjį Fontainbleau mokyklos šedevrą „Gabrielle d'Estrées su seserimi“ ( 1595). Galbūt sąsajų vedimas su moterų vaizdavimu klasikinėje dailėje visai tikslingas, - juk tapyboje sovietmečiu tai buvo mažesnis tabu, o ir patys vaizdai prieinamesni.

Apskritai Bubelytės žvilgsnio posūkis į save yra simptomiškas 9 deš. fotografų kartai. Dar tebesant gyvybingoms humanistinėms Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijoms, kurioms buvo būdingas ekspresyvumas, reportažiškumas, tikėjimas harmoninga ir teigiama žmogaus prigimtimi, 9 dešimtmečio karta nusigręžė nuo „rimtų“ temų ir paniro į egzistencialistinius apmąstymus. Tai buvo tarsi tam tikras pilietinis protestas ir nujaučiamų politinių-socialinių permainų apraiškos. Daugelis šios kartos fotografų (Vytautas BalčytisAlfonsas BudvytisRemigijus PačėsaAlvydas LukysGintautas Trimakas ir kt.) dėmesį sutelkė į daiktus, banalią kasdienę žmonių aplinką. Akto žanras nedaug ką domino. Todėl mąstant apie šį laikotarpį, dviejų moterų - Bubelytės autoportretai ir Snieguolės Michelkevičiūtės vyrų aktai užima išties išskirtinę vietą.
 
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Parodos
Asmeninės parodos
2017 Savas kūnas. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
2013 Paroda Romantizmo muziejuje, Ispanija
2003 Distant Nudes. Giedre Bartelt Galerie, Berlynas, Vokietija
2002 Contemporary Lithuanian Photography. Jurgio Baltrušaičio namai, Maskva
2000 One – Woman – Show. Giedre Bartelt Galerie, Berlynas, Vokietija
1989 Paroda Vilniaus fotografijos galerijoje
 
Grupinės parodos
2009–2010 Gender Check. Feminity and Masculinity in the Art of Eastern Europe (Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene). MUMOK modernaus meno muziejus, Viena, Austrija
2006 Giedre Bartelt Galerie, I am an artist, I love myself, Berlynas
2000 After the Wall – Art and culture in post-Communist Europe, Museum für Gegenwart, Hamburger Bahnhof, Berlynas
1999 Šiuolaikinė Lietuvos fotografija. Galerija „Hlavniho mesta Prahy“, Praha
1996 Fotografijos paroda Uždrausta Lietuvos fotografija. Minchenas, Vokietija.
1987 Another Russia. Unofficial Modern Photography of the Soviet Union. Modern Art Oxford gallery, JAV
1983 Creation et recherche. La celle Sait-Cloud, Prancūzija
 
 
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Fotografija
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.