Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Vincentas Gečas
Vincentas
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1931 m. Mažeikiuose.
  • 1957 m. įgijo tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1958 m. dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje.
  • 1957–1988 m. dėstė LTSR valstybiniame dailės institute., profesorius.
  • 1968 m. apdovanotas LSSR valstybine premija.
  • 1974 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.
  • 1974–1988 m. rektorius.
  • 1981 m. Liaudies dailininko vardas.
  •  Nuo 1989 m. dėsto Šiaulių universitete.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio dailės muziejuose, privačiose kolekcijose.
 
Apie kūrybą
Vincentas Gečas – vienas ryškiausių septintojo–aštuntojo dešimtmečių lietuvių tapytojų. Sovietmečiu jis buvo ilgametis Vilniaus dailės instituto rektorius ir sulaukė pripažinimo išraiškingais „teminiais“ paveikslais, 1959–1961 metais nutapytais rūsčiuoju stiliumi, o po stažuotės, 1963 metais, sekant italų neorealizmu. Šios drobės, kurioms būdinga išraiškinga kompozicija, ekspresyvūs ryškių spalvų deriniai, formų apibendrinimas, deformacija su fotorealistiniais elementais, buvo sutiktos kaip novatoriškos ir aktualios tuometiniame Sovietų Sąjungos oficialiajame mene.

Iš šių dienų pozicijų daug įdomesnė kita tuo metu labiau nuošalyje likusi Gečo kūrybos dalis – nedideli tradicinių žanrų paveikslai. Jis tapė artimųjų, giminių, draugų dailininkų, visokių sluoksnių žmonių portretus, gatves ir buities siužetus, natiurmortus ir peizažus giliai įsitikinęs, kad menininkas negali apeiti regimojo pasaulio. Kitaip nei kiti bendraamžiai tapytojai, Gečas motyvų niekada nesirinko vien dėl jų tapybiškumo ar nenaudojo jų kaip išeities taško formos ir spalvos eksperimentams. Nepagražinta kasdienybė menininką domina kaip socialinė aplinka.
 
Dar daugiau dėmesio jis skiria žmonėms. Muziejaus direktoriui Pranui Gudynui, tapytojams Sofijai Veiverytei ir Leopoldui Surgailiui bei neįvardintų prasigėrusių studijų draugų porelei Gečas parenka skirtingus portreto tipus taikliai atspindėdamas vaizduojamųjų temperamentą, pomėgius ir pagaliau silpnybes. Menininkas čia drąsiai pasitelkia ir grotesko, šaržo elementus. Kitoje didelėje portretų grupėje dėmesys sutelktas ne tik į asmenį, kiek į socialinio tipažo charakteristiką.
 
Tuo pačiu periodu Gečas sukuria ir tokių figūrinių paveikslų, kuriuose svarbiausia ne pats individas, o tik jo emocinė būsena. Ant lovos kambariuose sėdinčios ar gulinčios figūros nužymimos tik eskiziškais siluetais ir kone susilieja su aplinka. Visas dėmesys sutelktas į melancholiškos nuotaikos perteikimą.

Gečo šio periodo peizažuose, panašiai kaip žanriniuose paveiksluose ir portretuose, plati realistinio stiliaus amplitudė. Vienuose kūriniuose architektūros ar gamtos panoramos ir jų fragmentai perteikiami topografiškai tiksliai ir su meile detalei, kituose siekiama kuo didesnio motyvo apibendrinimo ir spontaniško įspūdžio. Lakoniškiausi ir ekspresyviausi septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Gečo natiurmortai. Jis tapo tik paprastus pavienius daiktus – žuvį, žvakę, oblių, žaislą. Objektų skurdumas ir asketizmas pabrėžiamas potėpių ekspresija, šiurkščia rūpia faktūra ir monochromija ar poros spalvų deriniu.
 
Gečui septintajame–aštuntajame dešimtmetyje pavyko suformuoti visiškai savitą realizmo stilių, stebinantį įvairiapusiškumu. Jis aprėpia ne tik įvairias temas ir žanrus, bet ir lygiagrečiai arba jungdamas plėtoja fotorealizmą, socrealizmą ir ekspresionistinį realizmą. Daiktišką tikslų vaizdavimą tapytojas derina su lakonišku apibendrinimu, bet niekada nepriartėja prie abstrakcijos.
 
Gečas atsiskleidė kaip atidus savo gyvenamojo laiko socialinės tikrovės stebėtojas. Šiems tikslams pasitarnavo jo piešėjo talentas, bet vis tik Gečo tapybos jėga pirmiausia yra spalvos. Šiuolaikinėje lietuvių tapyboje – Gečas vienas iš talentingiausių koloristų. Dramatiškumo paveikslams jis suteikia ryškių gilių spalvų dinamiškais deriniais ir priešpriešindamas ją sodriai juodai. Ne mažiau išraiškingai jis tapo pasitelkdamas monochromiją ir interpretuodamas šviesos ir tamsos atšvaitus geltonoje, mėlynoje ar pilkoje plokštumose. Spalvos ekspresija Gečui neatsiejama nuo potėpio veržlumo ir įvairių kone rankomis apčiuopiamų paviršiaus faktūrų.
 
Raminta Jurėnaitė
 
Taip pat apie menininką skaitykite Kultūros istorijos skiltyje.
MMC video
Tapytojas Vincentas Gečas prisimena sovietmetį: „Kai sako, kad nežinojo Vakarų, meluoja: žinojo labai gerai“. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 04 28.
Parodos
Asmeninės parodos
2013 Keturi Vincento Gečo tapybos dešimtmečiai. „Juškus Gallery“, Vilnius
2006 „Juškus Gallery“, Vilnius
1993 Štutgartas, Vokietija
1992 Amsterdamas, Olandija
1988 Centriniai menininkų namai, Maskva
 
Grupinės parodos
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
2007–2008 Eksperimentas, XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda. LDM Radvilų rūmai, Vilnius
1997 Tylusis modernizmas Lietuvoje. 1962–1982. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. Torunės srities muziejus, Lenkija; Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1994 Tapybos paroda. Baden Badenas, Vokietija
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.