Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Svajonė ir Paulius Stanikas
Svajonė ir Paulius
Trumpa biografija
  • S&P Stanikas – tai tarptautinį pripažinimą pasiekusių dviejų menininkų – Svajonės ir Pauliaus Stanikų – duetas, kuriantis foto, video, piešinius, skulptūras, instaliacijas.
  • Svajonė Nenartavičiūtė gimė 1961 m. Vilniuje.
  • 1987 m. baigė keramikos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Paulius Stanikas gimė 1962 m. Vilniuje.
  • 1985 m. baigė ekonomikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete.
  • 1987–1994 m. abu dalyvavo grupės Š.V. veikloje.
  • 2003 m. atstovavo Lietuvą tarptautinėje Venecijos meno bienalėje.
  • Nuo 2003 m. dėstė Le Fresnoi aukštojoje šiuolaikinio meno mokykloje Paryžiuje, ten ir gyvena.
Apie kūrybą
Svajonės ir Paulius Stanikų kūryba yra kontraversiška, skandalinga, efektinga, o be to dar ir pabrėžtinai estetiška. Jie kuria drastiškus vaizdus: inscenizuojamos mirtys, svaiginamasi seksualumu, liguistumu, smurtu, agresija nukreipta į kitus ir save, vojerizmu ir ekshibicionizmu, mėginamos pamatinio saugumo ir vertybių ribos. Įvairiomis išraiškos priemonėmis Stanikų kuriama vaizdinija atliekama įtraukiant aukštosios kultūros priemones: akademinis piešinys, didinga muzika, klasikinės kompozicijos, muziejinė atmosfera, teatro, kino, šokio schemos.
 
Menininkų pora dirba kartu dar nuo studijų metų. Pradėjo nuo gličia glazūra dengtų, seksualinės simbolikos pritvinkusios keramikos objektų, kurie perinterpretuoja tarybinės ir Vakarų istorinės klasikos skulptūros klišes. Vėliau savo praktikas papildė piešiniais (anatomiški, akademiški), fotografija (dažniausiai milžiniško formato ir blizgiu paviršiumi), instaliacijos elementais, dar vėliau – vaizdo technika (videofilmai montuoti iš videoperformansų ir dokumentinės medžiagos).
 
Išraiškos būdai nekeitė vienas kito chronologiškai, o prisijungdavo kaip papildomas ingredientas prie vientiso ekspozicinio kūno. Personalinėse parodose skirtingos technikos kūriniai ne tik papildė vienas kitą (pratęsiant istoriją), bet dažnai ir atstovavo vienas kitam: reprodukuoja, detalizuoja ir t.t. Taip įtraukiamas senas triukas: paveikslas atsiranda paveiksle, filmas filme. Tokiu būdu prisidedama prie menininkams taip būdingo pertekliaus efekto. Pavyzdžiui, fotografijose atsiranda personažų ir gličių paviršių iš keramikos objektų („The End“ 1999 m.), videokamera minta fotografijos kūnu (“The Men are Watching Leaving Women” 2004 m.) ar stebi kitą kamerą, kuri fiksuoja filmuojantįjį, o taip pat ir interjere šmėkščiojančius kitus jų sukurtus atvaizdus.
 
Fotografuodami fiktyvias nelaimės ar nusikaltimo inscenizacijas menininkai kruopščiai režisuoja vaizdą. Siekiant organinės materijos (kraujas, išmatos, apdegę kūnai, kitaip sužalota oda) tikroviškumo, dalis vyksmo kuriama eksperimento, gaudant sėkmingus atsitiktinumus būdu. Taip kūrybos procese vienodai svarbūs tampa ir fotokameros mygtuko paspaudimas, ir pagautų vaizdų atranka. Tai ne Henri Cartier Bressono nepakartojamų momentų medžioklė, o panašiau į Cindy Sherman persikūnijimų režisavimą.
 
Visoje kūryboje menininkai fotografuoja save, kartais įtraukia ir šeimos narius, labai retai – kitus žmones. Silpno ir pažeisto objekto vaidmuo tenka ir Pauliui, ir Svajonei, tačiau Svajonės, kaip išnaudojamo objekto, vaidmenų diapazonas yra daug platesnis. Ji ir fatališkai nužvelgianti suvedžiotoja, ir mirtininkė, kurios mirties siaubu kažkas mėgaujasi, ir apanglėjęs lavonas, ir miške palikta išniekinta moteris, ir nepatikliai su siaubu į kūdikį žvelgianti motina, ir savižudė nukankinta alergijos saulei. Paulius tvirtina, kad Svajonė yra tiesiog fotogeniškesnė, tačiau gausi jo lyties organų fotografijų kolekcija perša mintį, kad pora lytis suvokia pakankamai normatyviai. Arba tai reikėtų vertinti, kaip menininkų polinkį išnaudoti klišes iki kraštutinumo.
 
Stanikai naudoja ne tik hierarchiškai laikomus žemais vaizdus (nuopoliai ir gėdos, gašlumas ir ligotumas, atstūmimas ir marumas), bet ir fotografijoje neskoningais vertinamus metodus. Pavyzdžiui, vulgaria laikoma ryški blykstė. Išdeginančio šviesos pliūpsnio efektas siejamas su buitine fotografija, pigumu. Stanikai naudojasi ne tik niekinančiomis blykstės prasmėmis, ji puikiai tinka ir todėl, kad menininkai mėgsta kontrastingą, dramatišką apšvietimą, kuris antrame plane sukuria paslaptingų (neaiškių, todėl bauginančių) šešėlių efektą, o pirmo plano veikėjus efektingai deformuoja. Negailestingai nušviesti paviršiai atsiskleidžia visu savo taktiliniu šlykštumu („Ugnies veidas“), nebent galėtum persijungti į grynai estetinį žiūrėjimą ir vaizdą suvokti kaip tapybą.
 
Siekiant dramatizmo, jų kūryboje nemažai efektų yra perimta iš tapybos istorijos. Stanikai savo piešiniuose, fotografijoje figūras „apšviečia“ stipraus, vieno šaltinio šviesa, visai kaip italų baroko tapytojas Caravagio. Stanikų fotografijose pavojaus atmosferą dar labiau sustiprina drėgnų akių švytėjimas tamsoje („Astmos veidas“) ar rakursai iš apačios.
 
Šalia mirties ir sekso, poros kūryboje svarbi teminė linija – santykis su tradicija. Menine ir asmenine, kurią įkūnija (videodarbe „Inferno. Motinystė“) Pauliaus senelio – skulptoriaus Petro Vaivados palikimas. Protėvių meninėmis pretenzijomis įelektrinta aplinka (namai pilni biustų, piešinių, paveikslų) ir praturtina, ir kankina menininkus. Biustai įkyriai vaidenasi fotografijose ir videodarbuose, kur lyg rituale su mirusiųjų statulėlėmis yra guldomi į lovą, užklostomi, bandant užmigdyti. Šeimos palikimas veikia kaip simbolinė, smerkianti ir girianti, patriarchalinio tėvo figūra, kurios neįmanoma užgniaužti. Kūriniai deklaruoja tą įsikalinimo uždarame emocinės priklausomybės rate, už kurią pasiūlomas nebent priklausymo malonumas.
 
Įsibėgėjusi, o gal jau ir nuvargusi postmodernizmo tradicija leidžia tarpusavyje painioti „aukštąją“ ir „žemąją“ (buitinę) kultūras. Stanikai tuo nuosekliai ir užsiima, tačiau jų efektingumas kyla iš to, kad jie renkasi pačią aukščiausią kokia tik įmanoma natą ir pačią žemiausią. Viršūnė ir dugnas viename.
 
Nagrinėjant braukančius moralines ribas kūrinius dažniausiai galima tikėtis kokių nors moralinių siekių, socialinių programų ar misijų. Pavyzdžiui, tai galėtų būti noras pakeist moters suvokimą (feminizmas), ginti nuskriaustuosius (vartotojiškos industrijos kritika), apverkti praeities skriaudas (holokausto tema). Žvelgiant į Stanikų kūrinius kaip į atskirus, galima pamanyti, kad autoriai yra susirūpinę vienu ar kitu klausimu ir turi išsikėlę ideologinių užduočių.
 
Tačiau apžvelgus visą kūrybą, matyti, kad vieno kūrinio teiginys paneigia ankstesniojo (ir atvirkščiai) ir jų pozicijoje nėra jokios tvarios sistemos. Susidaro įspūdis, kad Stanikai sąmoningai ir intuityviai veržiasi į labiausiai trikdančias temas ir išraiškas, bandydami prasibrauti iki žmogaus branduolio. Menininkai sakosi siekiantys universalumo, žmogaus būties tyrimo nepaisant istorijos ir kultūrų skirtumų. Kaip ir dera kraštutinumais besimėgaujančiai kūrybai, ji yra arba karštai nekenčiama, arba išaukštinama be kompromisų.
 
Monika Krikštopaitytė
 
Taip pat skaitykite apie autorių kurtas inscenizuotas fotografijas Kultūros istorijos skiltyje.
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Fotografija Video Instaliacija
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.