Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Stasys Krasauskas
Stasys
Trumpa biografija
  • Grafikas, iliustratorius, plaukikas ir vandensvydininkas.
  • Gimė 1929 m. Kaune. Mirė 1977 m. Maskvoje, palaidotas Vilniuje.
  • 1958 m. baigė grafikos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1959 m. dalyvavo parodose.Gyveno ir dirbo Vilniuje.
  • Nuo 1961 m. iki mirties dėstė LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Iliustracijos E. Mieželaičio “Žmogui” apdovanotos Leipcigo knygų parodoje bronzos medaliu.
  • TSRS valstybinės ir Respublikinės premijos laureatas, suteiktas LTSR liaudies dailininko vardas.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Populiariausias SSRS ir už jos ribų sovietmečio Lietuvos grafikas Stasys Krasauskas gimė ir augo Kaune. Piešti pradėjo 1948 m. įstojęs į Kauno kūno kultūros institutą. 1952–1958 m. studijavo grafiką Dailės institute. Buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir puikus plaukikas, LSSR vandensvydžio rinktinės narys. Bičiuliai nerimaudavo, kai jis Palangoje per audrą plaukydavo nušokęs nuo tilto. Be to, dar suvaidino jūrininką Raimundo Vabalo filme Žingsniai naktį (1962), dainavo Liutauro partiją mėgėjiškame Jurgio Karnavičiaus operos Gražina pastatyme (1961). Anksti vedė, Vilniuje su šeima įsikūrė Žvėryne, Maloniojoje gatvėje. Artimai draugavo su kaimynystėje gyvenusiu Algimantu Baltakiu, kitais rašytojais. Sėdėdamas „Neringoje“, vėliau – ir Dailės parodų rūmų kavinėje, kartais piešdavo flomasteriu ant servetėlių. Nuo 1961 m. dėstė piešimą Dailės institute.
 
Dar studijų metais Krasauskas pasižymėjo išskirtiniais piešimo gabumais. Kitaip nei daugeliui Lietuvos dailininkų, jam ypač gerai sekėsi vaizduoti žmones. Jo šaržai ir portretai nuo 1952 m. publikuojami periodinėje spaudoje... Jo diplominis darbas, medžio raižiniai Vaižganto apysakai Dėdės ir dėdienės (1958), – tai sodrūs kaimo gyvenimo vaizdai, artimi mokytojų Vytauto Jurkūno ir Antano Kučo kūrybai. Literatūra dailininkui buvo labai svarbi, jis iliustravo daugiau kaip dvidešimt leidinių. Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio, rusų poeto Roberto Roždestvenskio knygoms ar Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) sonetams kūrė draminio patoso ir didybės kupinus raižinius, bet mielai iliustruodavo ir satyros veikalus...
 
Ryškiausia duoklė lietuvių grafikos mokyklai – liaudiškai grubūs, supaprastintų formų medžio raižiniai Marcinkevičiaus poemai Kraujas ir pelenai (1960). Juodais storais kontūrais apibrėžtos stambios išraiškingos veikėjų figūros, priartinti veidai, išdidinti fragmentai, ryžtingos kompozicijų įstrižainės, sovietinėje dailėje uždraustas kryžiaus motyvas paveikiai perteikia nacių sudeginto Pirčiupio kaimo tragediją. Įkvėptas ekspresionistinės ir realistinės grafikos – Jurkūno, Vytauto Kazimiero Jonyno ar Käthes Kollwitz (Kėtės Kolvic) kūrybos, Krasauskas savitai plėtojo po Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europos dailėje susiformavusią ir šaltojo karo laikais vėl suklestėjusią pacifistinę karo negandų, kančių ir mirties ikonografiją. Skausmas, desperatiška aistra, suluošinto žmogaus vienatvė išreikšta judriomis energingo piešinio figūrų kompozicijomis iliustracijose Marcinkevičiaus poemai Siena (1968), sužaloto kareivio drama – estampų triptike Kur eini, žmogau? (1973). Sovietų ideologijai vis dėlto geriau atstovavo herojiniai už tėvynę žuvusių karių atminimo vaizdai. Gyvųjų „intymus dialogas“ su po žeme gulinčiu kritusiu kovotoju, kvazireliginis Krasausko atrastas motyvas, pirmą kartą panaudotas iliustruojant Roždestvenskio poemą Rekviem (1961), vėliau – didžiausioje raižinių serijoje Amžinai gyvi.
 
Satyrą, siaubą ar grubią ekspresiją Krasausko grafikoje ilgainiui nustelbia klasikinio grožio ir harmonijos ilgesys. Svarbiausia ir neretai vienintelė raiškos priemonė daugelyje kūrinių – tai plona, tiksli, griežta linija, linoleumo ir medžio raižiniuose – balta juodame fone. Dailininkas vengė eksperimentuoti su grafikos spauda, technika jam buvo lyg disciplinuojantis veiksnys, ir ilgainiui labiausiai pamėgo autocinkografiją, gerai tinkančią preciziškam piešiniui dauginti. Grafiką jis vadino juodos ir baltos kova, visa jo kūryba – nespalvota ir, anot jo paties ir amžininkų, – mąsli. Pagrindinis jos motyvas – žmogaus kūnas ir judesys. Dailios, proporcingos ir energingos nuogos figūros, kurių dekoratyvi stilizacija neturi nieko bendra su folkloro primityvumu, čia įvaizdina abstrakčias sąvokas ir poetines metaforas, modernaus pasaulio žmogų paverčia galingu ir belaikiu, jaunystę ir meilę padaro amžiną.
 
Simbolinis apibendrintas naujo epochos žmogaus, Žemės ir net Visatos šeimininko įvaizdis sukurtas iliustruojant Eduardo Mieželaičio poemą Žmogus.. Už šios knygos iliustracijas 1965 m. dailininkas gavo LSSR premiją, taip pat bronzos medalį tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje. Raižinio Į žvaigždes motyvas panaudotas vieno Drezdene pastatyto spektaklio scenografijoje. Krasauskas iliustravo ir daugiau Mieželaičio knygų. Aviaetiudų cinkografijose (1966) vyrauja žmogaus ir gamtos darnos motyvai, figūros sklandžiai susilieja su peizažu, neretai matomu „Dievo akimi“. Panašūs raižiniai eilėraščių rinkiniui Era (1967) papildyti krištolo dirbinius primenančiu baltų linijų voratinkliu. Skirtingų rašytojų kūriniams dailininkas sukurdavo kiek kitokio stiliaus ir sandaros vaizdus. Raižiniuose Algimanto Baltakio poezijos tomeliui Pėsčias paukštis (1968) panaudoti šiuolaikiškesni montažinės kompozicijos principai, gretinamos skirtingo mastelio figūros.
 
Raižinių serijoje biblinės Saliamono Giesmių giesmės motyvais (1966) figūros stilizuotos pagal senovės Egipto dailės kanonus, graikų vazų tapybą. Juodi išlakūs pagrindinių veikėjų siluetai baltame išraižytame fone atsiskiria nuo stipriai sumažinto choro. Piešimo gestui artimos švelnios mylimųjų glamonės atrodo nepavaldžios laikui. Meilės tema – amžina, bet per ją atsiskleidžia kultūros istorija. Senovinis meilės šokio ritualas primena sustabdytas modernaus baleto akimirkas. Iliustracijose Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) Sonetams (1967), kitam pasaulinės klasikos veikalui, greta meilės parodytas ir išsiskyrimo skausmas, pavydas. Dailininkas dar ketino iliustruoti Dantės Dieviškąją komediją, bet šio sumanymo įgyvendinti nespėjo.
 
Leidiniai
Stasys Krasauskas. Atspaudai. Sudarytoja Aistė Jurga Krasauskaitė. Vilnius : Alma litera, 2006
Juoda ir balta : prisiminimai apie Stasį Krasauską. Sudarė ir iliustracinę medžiagą parengė Aistė Jurga Krasauskaitė. Vilnius : Tyto alba, 2004
Ambrasas, K. Gyvenimo apoteozė : straipsniai, atsiminimai, pašnekesiai. Vilnius : Vaga, 1984
Vaitkūnas, G. Stasys Krasauskas. Vilnius : Vaga, 1983
Stasys Krasauskas. Parengė J. Grigienė. Vilnius : Vaga, 1980
 
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Grafika
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.