Stasys Jusionis septintajame–aštuntajame dešimtmetyje įsiliejo į lietuviškosios tapybos atsinaujinimą. Šiuo periodu jis kūrė daug užsakyminių teminių kompozicijų, bet tapė jas ekspresyvia gestinės tapybos maniera. Be to, jis sukūrė keletą intymesnių šeimos narių, dailininkų, aktorių ir poetų kompozitorių portretų, aktų ir natiurmortų.

Visų žanrų Jusionio paveiksluose dėmesys sutelkiamas į pačios tapybos ekspresyvumą ir dekoratyvumą. Didelėse figūrinėse drobėse dramatizmo ir pakilumo įspūdžio jis siekdavo kompozicijų fragmentiškumu, ritmo veržlumu, spontaniška tapymo maniera ir ryškiais spalviniais akcentais. Portretai ir natiurmortai daug kameriškesni. Portretuose menininkas nesiekė atskleisti individualaus sudėtingo psichologinio charakterio. Menininką domina tipiškas portretuojamųjų figūrų siluetas ir laikysena, bet pagrindinis dėmesys sutelkiamas į emocinį ryšį su modeliu. Portretų grupėje ypač išsiskiria intymios nuotaikos paauglio sūnaus Vidučio portretas.

Šiuo ir velesniais periodais pagrindiniu Jusionio žanru tapo peizažai. Juos kurdavo ne tik Lietuvoje – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Pamaryje, bet ir išvykų į tolimesnius kraštus – Jakutiją, Tiuringiją, Suomiją metu. Šalia nedidelių etiudų iš natūros jis vėliau dirbtuvėje kūrė didelio formato abstrakčias drobes. Studijiniuose etiuduose eskizišku potepiu taikliai perteikiami kraštovaizdžio ypatumai, metų ir dienos laiko bei oro kaita. Dirbtuvėje tapytose didelėse drobėse nuotaikingų idiliškų vaizdų impresijas keičia dramatiškos gamtos suvokimas. Tapytojas atsisako smulkių etiudų detalių, apibendrina piešinį ir suintensyvina spalvas. Visuose peizažuose beveik nėra žmonių stafažo figūrėlių.

Svarbūs ankstyvųjų Jusionio peizažų motyvai: Žemaitijos medinė architektūra ir piliakalniai. Jau septintajame dešimtmetyje Jusionis suranda savo pagrindinius mėgstamiausius motyvus ir lieka jiems ištikimas visą gyvenimą. Tai didelių lapuočių medžių grupės visais metų laikais ir pavasarį baltai pražystančios ievos. Medžių ir krūmų siluetai vaizdingai išsiskiria ežerų ir laukų lygumose ar ant kalvų gauburių. Kai kada medžių ir krūmų siluetai apibendrinti ir išdidinti atsiranda pirmajame plane užpildydami visą paveikslo erdvę. Geriausiuose Jusionio peizažuose motyvas, jausmai ir tapybos būdas sudaro nedalomą visumą, kuria perteikiamas gamtos išgyvenimas.

Dažnai jis pasirenka žemą žiūros tašką ir vaizdą fragmentuoja taip, kad medžiai, rodos, stūkso tiesiog prieš pat žiūrovą. Peizažuose žemės ruožas, pieva ar ežeras atrodo apimti tokio pat vibruojančio judėjimo kaip ir želdinių šakos ar debesys.

Ypač išraiškingi tapytojo drobėse susipynusių šakomis gluosnių motyvai. Jusionis – pirmiausia neprilygstamas rudens tapytojas. Jis puikiai perteikia ryškius šalnos pakąstų lapų spalvų derinius, molėtą dirvą, sausas šakas, vėjo gūsių veržlumą. Ne mažiau nei ekspresyvi spalva jam svarbi yra paveikslo faktūra. Dažą jis deda plačiais gestais ir labai tirštai, sukurdamas kone reljefiškus, apšerpetojusius paveikslų paviršius. Tokia svarbi faktūra bus tik jau kitos kartos tapytojo Antano Martinaičio drobėse.

Raminta Jurėnaitė