Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Silvestras Džiaukštas
Silvestras
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1928 m. Mikalave, Švenčionių r.
  • 1954 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1957 m. dalyvauja parodose. Dirba ir gyvena Vilniuje.
  • 1962–1972 m. dėstė LTSR valstybiniame dailės institute.
  • 1973 m. apdovanotas LSSR valstybine premija.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Silvestras Džiaukštas septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo vienas populiariausių, dažniausiai didelėse svarbiose parodose eksponuojamų tapytojų. Jį išgarsino ir oficialų pripažinimą pelnė „teminiai paveikslai“. Anot Alfonso Andriuškevičiaus, „Džiaukšto paveikslai, nors pradžioje kritikuoti dėl meninės kalbos (tas pats minėtas siužeto ir specifinės kalbos dualizmas vėliau tapo pamoderninto socialistinio realizmo simboliu, juos gyrė spauda, jie reprezentavo Lietuvos dailę Maskvoje. Tuo tarpu savo studijoje visą tą laiką Džiaukštas kūrė ir kitokius darbus (pasirodžiusius viešumoje gerokai vėliau): ekspresyvius groteskiškus paveikslus karo tema, dramatiškus aktus.“
 
Žymiausias to meto lietuviškas Džiaukšto teminis paveikslas – „Aktyvisto mirtis“ –sujungė abi jo kūrybos linijas. Nutapytas ekspresyvia lakoniška plastine kalba jis turi kelis teminius sluoksnius, viena kitą paneigiančių metaforų. Svarbi ideologizuota tema perteikiama tokiais įvaizdžiais, kad visuomenė ją galėjo savaip interpretuoti. Ši Džiaukšto drobė, panašiai kaip Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“, iš esmės yra oficiozinis kūrinys, tik baugščiai ir su kompromisais užsimenantis apie tikrą pokario dramą. Amžininkai žiūrovai net mažiausias aliuzijas į tikrus tragiškus faktus laikė neįtikėtina drąsa, už jas mėgo šiuos kūrinius ir gerbė jų kūrėjus.
 
Džiaukštas tapo įvairių žanrų kūrinius, jis yra sukūręs portretų, autoportretų, aktų, didelę kūrinių seriją karo ir agresijos tema. Bet pati gausiausia Džiaukšto kūrybos dalis – valstiečių, žvejų darbo ir poilsio vaizdai.
 
Gražina Kliaugienė rašė: „Paprastuose motyvuose, kasdieniškose situacijose atveriamas tarsi antrasis, giluminis gyvenimo klodas, apibendrintas iki raiškios realistinio simbolio kalbos. Kompozicijose taikaus darbo ir poilsio temomis sustiprėja poetiškasis pradas. Kasdienybės poeziją dailininkas įžvelgia žmogaus ir gamtos harmonijoje, ir tai skamba daugelyje jo kūrinių kaip leitmotyvas. Žmogus čia traktuojamas kaip neatsiejama gamtos, joje pulsuojančios gyvybės dalis. Jis gyvena kartu su gamta, gyvena tylioje santarvėje, paklusdamas amžiniems ir išmintingiems gamtos dėsniams, kurie skatina beržo augimą ar šerkšnu nudažo miegančius miškus.“ Oficialūs užsakomieji siužetai ir tradicinė ikonografija tapytojui dažnai yra tik pretekstas formos eksperimentams. Džiaukštas kartu su Aloyzu Stasiulevičiumi, Jonu Čeponiu, Leopoldu Surgailiu, Leonardu Tuleikiu, Stasiu Jusioniu priklausė apie Švažą susibūrusių tapytojų būreliui, kuris siekė po socrealizmo atnaujinti tapybą, grąžinti jai specifinę kalbą ir ieškoti prarasto ryšio su Vakarų modernizmu.
 
Peizažų ir interjerų erdvę Džiaukštas vaizduoja sąlygiškai, kone kaip plokštumą ir tai yra fonas išdidintoms monumentalioms apibendrintų siluetų figūroms. Apimčių jis beveik nemodeliuoja. Ekspresiją padidina formų kampuotumas, ryškūs kontūrai ir platus potėpio gestas. Džiaukštas didžiausią dėmesį sutelkia į kompoziciją, kuriai pajungia spalvinius sprendimus. Jis tapo kontrastingas dideles ir ryškias spalvines plokštumas, bet suteikia paveikslams vientisą beveik monochrominę rusvų ar žalsvų tonų gamą.
 
Džiaukšto tapyboje galima atsekti tiek primityvistinės medinės lietuviškos skulptūros bruožus, tiek ekspresyvios ryškiaspalvės Pablo Picasso figūrinės tapybos įtaką, be to, galima rasti sąsajų su jo kartos lietuvių ir estų tapytojų paveikslais.
 
Raminta Jurėnaitė
 
Plačiau apie tą laikotarpį ir menininką skaitykite Kultūros istorijos skiltyje. 
Parodos
 
Asmeninės parodos
2013 Silvestro Džiaukšto ir Galinos Petrovos retrospektyvinė kūrybos paroda. Taikomosios dailės muziejus, Vilnius
2009 Asmeninė paroda ekspozicijų cikle Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. „Juškus Gallery“, Vilnius
2007 Potėpių vingiai. Vilniaus kongresų rūmai
1987 Dailės parodų rūmai, Vilnius
1983 Centriniai menininkų namai, Maskva
 
Grupinės parodos
2011 Lietuvių tapybos tradicija. „Juškus Gallery“, Vilnius
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
1987 Tarybų Lietuvos dailė. Centriniai menininkų namai, Maskva
1984 Visasąjunginė dailės paroda Žemė ir žmonės. Maskva
1971 Lietuvių tapybos paroda. Kadriorgo meno muziejus, Talinas
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.