Šarūno Saukos tapybos ikonografija labai originali, bet patys tapybos principai artimi siurrealizmo ir fantastinio realizmo srovėms. Jo fantasmagorinių košmariškų vizijų ir haliucinacijų šaknys yra realybėje, jos maitinamos biblinių, literatūrinių ir dailės istorijoje susiklosčiusių vizualių pragaro, rojaus ir skaistyklos įvaizdžių.

 

Su siurrealistais ir magiškaisiais realistais Sauką suartina taikoma klasikinė aliejinės tapybos technika, kruopšti modeliuotė bei lesiruotė ir kūrybinio automatizmo principas, supinantis sąmonę su pasąmone. Sauka savo kompozicijas kuria be griežto išankstinio sumanymo ir be baigto eskizo. Viskas prasideda nuo nedidelių pasakojimo segmentų ar net detalių, kurios per ilgą paveikslo tapymo procesą papildomos vis naujomis. Saukos kūriniai – tai paveikslai paveiksluose, kuriuose iš pasąmonės ateinantys vaizdiniai susideda į fantasmagorišką reginį. Menininko paveikslų vizijos nukeliamos į fantastinės scenos kulisus su tuščiais kambariais, iškilmingais laiptų maršais, postamentais, užutekiais, turkiškomis pirtimis, fontanais, vynuogių ir žemuogių laukais. Aplinka gali būti dekoruota puošniomis draperijomis ir brangakmeniais, bet visada išlieka klaustrofobiškai uždara ir ankšta.

 

Sauka dažnai naudoja minios siužetą, bet ši minia bauginanti ir nereali. Visa erdvė užpildoma nuogomis autoportretinėmis kaleidoskopiškai pasikartojančiomis figūromis, kurias paskutiniais metais papildo ir skirtingo amžiaus moterų aktai. Vaizduodamas visas figūras tapytojas negailestingai neslepia kūno trūkumų ir įvairiausiomis pozomis stovinčios, gulinčios, sėdinčios ar priklaupusios, gestikuliuojančios ir sustingusios jos atrodo nejudrios. Tarp šių nuogų vyrų ir moterų kartais šmėkšteli apsirengę alegoriniai ir istoriniai personažai ar draugų portretai dar labiau paryškindami siužetų siurrealizmą.

 

Sielos ir kūno ligą Saukos portretuose simbolizuoja kraujuojanti, yranti, nulupta ar sukapota žmogaus kūno mėsa. Saukos fantazijos kyla iš senos simbolizmo tradicijos, kai daug reikšmės teikta paslėptoms iracionalioms aistroms, eroso ir mirties baimei, troškimams. Tačiau Saukos obsesijos, kitaip nei tradicinių simbolistų, ne tik tamsios ir dramatiškos, bet ir susipynusios su paslėptais ironijos elementais. Jis nuolatos žaidžia balansuodamas tarp siaubo, slogučio išraiškos ir pabrėžimo, kad visa tai, ką jis vaizduoja, tėra spektaklis su pigia teatrališkų rekvizitų butaforija.

 

Atrodo, kad jis šaiposi iš savo žiūrovų. Todėl Saukos ikonografiją galiausiai galima būtų apibūdinti kaip labai asmeniškų fantasmagorinių įvaizdžių rinkinį, pirmiausia susijusį su jo paties vaizduotės „dienos sapnais“ ir fobijomis. Yra tik pora paveikslų, kuriais tapytojas tiesiogiai reaguoja į savo gyvenamo laiko įvykius. Taip 1989 metais, kilus Sąjūdžiui už nepriklausomybės atgavimą, jis nutapo paveikslą „Žalgirio mūšis“ – batalinį siužetą, susijusį su populiariais nacionaliniais įvaizdžiais. Tame keistame retrospektyviame kūrinyje susipynęs herojiškas patosas su lengva autoironija.

 

Savo penkiasdešimtmečio sukakčiai 2008-aisiais jis Vilniuje vėl eksponuoja dvejus metus tapytą istorinio žanro kompoziciją – „Paveikslą Lietuvos vardo tūkstantmečiui“. Tai panašu į altorinio paveikslo pavidalo sarkastišką alegoriją visuotinės nacionalinės panegirikos tema. Paveikslo kraštuose gotikinės katedros fone vienas priešais kitą įdėtas tapytojo autoportretas – aktas Rūpintojėlio poza ir mėlyno peizažo fone jauna mergina puošniu rūbu. Tarp šių figūrų nuvilnija Lietuvai nusipelniusių istorinių politikos ir kultūros veikėjų portretinių galvų jūra. Visi šie personažai išdėstyti vienas šalia kito kaip minia be jokios hierarchijos ir chronologijos. Sauka išlieka provokatorius, kuris tiek ekspresionistiniam realizmui, tiek naujųjų medijų socialiniam dokumentalizmui priešpriešina siurrealistinį, fantastinį ir absurdišką pradus neprarasdamas ryšio su savo laiku.

 

Raminta Jurėnaitė