Romas Juškelis XX a. 9 dešimtmetyje praraja tarp optimistinės spaudos fotografijos ir meninės vis labiau gilėjo. Šiuo laikotarpiu į meno gyvenimą atėję autoriai fotografuoja tokiose vietose, kur iki tol buvo neįmanoma: Alfonsas Budvytis –  psichoneurologijos ligoninėje, Virgilijus Šonta – vaikų, turinčių psichinę negalią, internate, Romualdas Požerskis – atlaiduose, o Romas Juškelis – kareivinėse. Tai iki tol tabu buvusios temos.

 

Tokia intymiai melancholiška sovietinės armijos temos traktuotė kaip Romo Juškelio (g. 1946) serijoje „Rezervistai“ (1983) iki šiol nebūtų buvusi įmanoma. Fotografas žiūrovui suteikia galimybę į armiją pažvelgti iš rezervisto perspektyvos. Ankštose asketiškose kareivinėse pagyvenę rezervistai atrodo bejėgiškai nešaunūs, tarp jų užsimezga vyriška draugystė ir savitarpio supratimas . Apibūdindamas šį ciklą rusų kritikas Levas Aninskis rašė: „R. Juškelis kareivius fotografuoja atsipalaidavimo akimirkomis: rūkančius, besiilsinčius, ne rikiuotėje, uniforma – karinė, tačiau veiduose, pozose, grupinėse kompozicijose atsispindi kitokia realybė. Kareivis stovi ant tanko vikšrų… Tiksliau sakant, vaikštinėja vikšrais kaip traktu. Kareivis šienauja. Kareivis atsainiai, it butelį, laiko sviedinį. Dantyse cigaretė, akyse – pašaipa. Veidai – gudrūs, veikiau kaip Šveiko, o kai kada ir kaip Tiorkino. Pasaulis dvilypis: per „formą“ matyti jos atžvilgiu kiek paslinktas turinys.“

 

Didžiausia Juškelio kūrybos dalis gimė klaidžiojant po Kauno centrą, senamiestį ir gynybinių įtvirtinimų griuvėsius. Šiais motyvais sukurtą ciklą Aleksandras Macijauskas rašė: „Savo pirmajame cikle „Atspindžiai“ Kauno gatves ir kiemus jis parodė kaip fotografijas iš sapnų, kur dangus ir žemė keitėsi vietomis, keisdami žmogaus ir pastatų funkcijas.“

 

Pasirinkęs siurrealistų pamėgtą vitrinos manekenų temą cikle „Žmonės ir manekenai“ (1990) Juškelis perima ir jų išraiškos priemones. Pasitelkus koliažinę kompoziciją sukuriamas pasąmonės žaismo įspūdis ir fantastinė fabula.

Cikle „Apleista Kauno tvirtovė“ (1993) atsisakoma montažo, tačiau ir čia dokumentas susipina su fikcija. Apgriuvęs Kauno fortas panėšėja į grėsmingą futuristinį kosmodromą.

 

Juškelis nuosekliai perėmė vyresniosios kartos fotomenininkų Antano Sutkaus ir Aleksandro Macijausko subjektyvios socialinės fotografijos sampratą, tačiau jo darbuose atsiskleidžia daug kritiškesnis santykis su realybe. Kartu ši socialinė kritika Juškelio kūryboje nuspalvinama asmenišku, intymiai melancholišku tonu. Be to, jis dokumentą savitai jungia su vaizduote.

 

 

 

Akivaizdus Juškelio noras tikrovei suteikti neįprastus pavidalus galbūt paskatino autorių anksčiau sukurtas fotografijas apdoroti specialia technologija ir sukurti nenatūralius atspalvius. XX a. paskutiniame dešimtmetyje jis ėmė kurti ciklą „Degantis pasaulis“. Šio fotografijas, panaudodamas originalų „netikros spalvos“ efektą, nuspalvindavo liepsnas primenančiais raudonos ir mėlynos spalvos atspalviais. Nors būta bandymų šiuos Juškelio darbus interpretuoti kaip postmodernios kūrybos apraiškas, vis dėlto juos reikėtų laikyti fotografo kūrybinį kelią žymėjusių formalių eksperimentų logiška tąsa, kuri atitinka moderniojo meno sampratą. Nespalvotų fotografijų spalvinimas (kaip ir dirbtinis šviesių ir tamsių tonų kontrasto paryškinimas ankstesniuose darbuose) yra ne žaismingas fotografijos ir dailės flirtas, būdingas postmoderniam menui, o rimtas žingsnis modernaus originalumo link. Juškelio naudojama technologija kaskart išryškina vis kitokius efektus, kurių neįmanoma numatyti, todėl kiekvienas atspaudas virsta unikaliu meno kūriniu.