Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Romanas Vilkauskas
Romanas
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1949 m. Ylakiuose, Mažeikių apskr. Mirė 2018 m. Šiauliuose.
  • 1976 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1976 m. dalyvavo parodose, gyveno Šiauliuose.
  • Nuo 1993 m. dėstė Šiaulių pedagoginio instituto Menų fakultete.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, Kauno M.K. Čiurlionio muziejus, JAV, Šiaulių muziejų fonduose, privačiose kolekcijose Lietuvoje, Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje ir kt.
Apie kūrybą
Menininkas priklauso Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio, Broniaus Gražio kartai, kuri stipriai prisidėjo prie Lietuvos tapybos deromantizavimo (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Neklausyti reikalavimo vaizduoti herojiškas ir optimistines temas bei nesitenkinti tik tariama formos laisve (o tuomet buvo propaguojama jausminga ekspresionistinė tapyba) pradėjo kiek vyresni dailininkai: Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis ir Algimantas Švėgžda. Jie tapo pavyzdžiu, kad tapyba veikia stipriau ir yra labiau prasminga, jei yra adekvatesnė realiam gyvenimui, tikrom nuotaikom, kurios anaiptol netryško nei heroika, nei optimizmu.
 
R. Vilkauską labiausiai paveikė Algimantas Švėgžda (iš dalies – Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė) tuo metu kūręs fotorealistine maniera. „Pastebėjau, kad po apibendrinta forma dingsta daug gražių, prasmingų dalykų“ – teigė R. Vilkauskas. Iš kart po studijų menininkas su šeima persikėlė gyventi į Šiaulius – uždarą miestą, kur ypač jautėsi tarybinio piliečio gyvenimo ribotumas. Tapybos priemonėmis nusprendęs siekti gyvenimo tiesos teigimo, tezės konkretumo, fakto tikslumo, negalėjo būti mėgstamas nomenklatūros, todėl į parodas jo kūriniai dažniausiai nepakliūdavo, o jei ir pasitaikydavo prasmukti – užkliūdavo.
 
Paveiksluose beveik nėra žmogaus figūros, vaizduojami uždari interjerai ar daiktai, kuriuos galima įvardinti „ribomis“. Erdvės nepaliekama, žiūrovas susiduria su arti nosies pakišta plokštuma. Beveidės daugiabučio pašto dėžutės („Interjeras su pašto dėžutėmis“, 1981 m.), intravertiškos garažo durys (iš ciklo „Kiemo motyvai“1982), nyki, per visą drobę išsidriekusi „Siena” (1983).
 
Jei fotorealistinio laikotarpio R.Vilkausko ir A. Švėgždos preciziškai nutapytos banalių daiktų kompozicijos dar gali būti panašios, tai vėliau šių dailininkų meniniai tikslai ir kalba smarkiai atsiskyrė. Švėgžda ilgainiui atsitraukė nuo realybės nuogumo ryškinimo ir ėmė ieškoti gilesnių principų, simbolių gamtos detalėse, siekė susisieti su aukštesniais kultūros ir gamtos dėsniais. Tuo tarpu, Vilkauskas ir toliau dirbo su į žmogaus veiklą nurodančiais motyvais, kalbino istoriją, nagrinėjo realybės grimasas. Apie menininką nemažai rašęs jo kartos dailėtyrininkas Viktoras Liutkus pabrėžia įgimtą menininko socialumą, kuris atsiskleidžia ir Vilkausko meniniuose principuose.
 
Pirmiausia būtina paminėti daugybėje kūrinių atsikartojantį laikraščio motyvą, kuris ilgainiui tapo R. Vilkausko „vizitine kortele“. Laikraštis tik pasirodęs (apie 1979) jo darbuose buvo realistiškas: dengė tuščius alaus butelius, buvo naudojamas kaip vyniojimo popierius bulvėms, pavirsdavo staltiese obuoliams. Žinoma neatmetant ir nebuitinių reikšmių: informacijos šaltinis-smegenų „pudravimo“ įrankis, imituojamų žinių priemonė it t.t. Vėlesniuose darbuose (apie 1984) laikraštis užima jau visą paveikslo plotą. Čia visas veiksmas (mintyse) įvyksta atlikus kelis nežymius pakeitimus, kurie radikaliai keičia prasmes ir iš „nekalto“ laikraščio pavaizdavimo, drobę paverčia angažuotu pareiškimu. Pavyzdžiui kūrinyje „Pergalės interjeras“ (1983-1984) visas drobės paviršius „padengtas“ pageltusiais laikraščio lapais. Dešiniame viršutiniame kampe – įkaltas vinis. Iš to mes sužinome, jog laikraščiai dengia sieną. Žemiau vinies – šviesesnis (nepatamsėjęs) laikraščio stačiakampis. Vadinasi, čia kažko (gal šeimos nario portreto) būta, bet nebėra. Iš šviesesniosios laikraščio dalies į mus paradiškai žvelgia laikraštinis Stalino portretas. Taip minimaliomis priemonėmis pateikiama skaudžios netekties schema.
 
Dar vėliau (apie 1988) R. Vilkauskas tiesiogiai perima laikraštinę estetiką ir giminės portretus vaizduoja imituodamas juodai baltos spaudos nykumą. Kitaip tariant, medijuoja vaizdą (panašiai elgiasi jaunesnės kartos tapytoja Aistė Kirvelytė). Dailininkas taip įgudęs atgaivinti laikraščio švininį niūrumą, sausą popieriaus paviršių, kad iš tolo atrodo, jog tai yra ne tapyba, o koliažai apklijuoti tikra spauda. Ar bent jau literatūriškai sudėliota nuotrauka su tikrais šiltos šviesos plotais ir grėsmingais šešėliais. Kūrinių logika irgi „laikraštiška“, nes narpliojant dalimis, R. Vilkausko darbus galima „skaityti“.
 
Monika Krikštopaitytė
 
Taip pat skaitykite apie menininką ir kitus Penketo dailininkus Kultūros istorijos skiltyje.
Parodos
Asmeninės parodos
1999 Retrospektyvinė paroda. Šiaulių dailės galerija
1989 Dailės parodų rūmai, Šiauliai
1976 Piešinių paroda. Kultūros centras, Šiauliai
 
Grupinės parodos
2013 Dienos svajos, nakties košmaras. VDA ekspozicijų salės „Titanikas“, Vilnius
2007–2008 Eksperimentas, XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda. LDM Radvilų rūmai, Vilnius
2004 Vilnius Varšuvoje. Dailininko namų galerija, Varšuva
2000 Lietuvos vaizduojamosios dailės paroda. Miesto rotušė, Dortmundas, Vokietija
2000 Nonkonformistinis Sovietų Sąjungos menas. Rutgerso universiteto Zimmerli dailės muziejus, Niu Bransvikas, JAV
1986 Tapybos paroda su Aleksu Andriuškevičiumi, Igoriu Piekuru, Marija Terese Rožanskaite, Algimantu Švėgžda, Vitaliu Trušiu. LTSR meno darbuotojų rūmai, Vilnius
1983 Tapybos paroda su Broniumi Gražiu, Henriku Natalevičimi, Mindaugu Skudučiu, Raimundu Sližiu. Dailės parodų rūmai, Šiauliai
1983 Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, Vilnius
1981 V Vilniaus tapybos trienalė. Dailės parodų rūmai, Vilnius
1980, 1986 Tapybos parodos su Broniumi Gražiu, Henriku Natalevičimi, Mindaugu Skudučiu, Raimundu Sližiu. Dailininkų sąjungos fondo dailės salonas, Vilnius
 
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.