Rimas Sakalauskas užaugo gausioje patrioto, laisvės gynėjo, nukentėjusio Sausio 13-osios įvykių naktį Antano Sakalausko šeimoje. Joje visi pasižymi meniniais arba moksliniais gabumais: mama – originali keramikė, jaučianti potraukį šokiui, brolis Algis – inžinierius, lazerinių technologijų ir psichoakustikos specialistas, Jurgis – dizaineris, Jonas – operos solistas, kompozitorius, Klaipėdos valstybinio dramos teatro direktorius, o sesuo Elena baigusi menotyrą. Jaunėlis Rimas tarytum sulydo daugelį šeimos terpėje susiklosčiusių talentų. Nuo mažumės turėjo potraukį vizualiesiems menams, technologijoms, gabus muzikai. Dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje grojo būgnais keliose roko grupėse.

 

Rimo studijos Vilniaus dailės akademijoje nevyko be nuotykių. Gana ekscentriško charakterio studentas, įgyvendindamas savo meninę idėją, sukėlė gaisrą, apgadinusį akademijos turtą. Už šį incidentą jis buvo pašalintas iš studijų, tačiau po kurio laiko grįžo ir nustebino visus, pristatęs įspūdingą baigiamąjį darbą Sinchronizacija (2009). Sudėtingomis skaitmeninėmis technologijomis sukurtas videokūrinys, kuriame menininkas pavaizdavo nuo žemės atsiskiriančius ir į erdvę pakylančius sovietmetį liudijančius elementus (vaikų žaidimų aikštelės gaublys, vandentiekio ir televizijos bokštai) apkeliavo per 70 įvairių Amerikos ir Europos meno festivalių ir net keliolikoje iš jų pelnė pagrindinius apdovanojimus. Sinchronizacija tapo menininko „vizitine kortele“, kuri aiškiai parodė tolesnės jo kūrybos kryptį ir bruožus.

 

Sakalauskas šiandien žinomas kaip multifunkcinis jaunas kūrėjas, neišsitenkantis vien parodiniame šiuolaikinio meno formate. Jo vaizduotė, specifinis, lengvai atpažįstamas „stiliukas“, balansuojantis tarp futuristinės mokslinės fantastikos, siaubo filmo elementų ir komiško paradokso estetikos, bei tobulai įvaldytos naujausios kompiuterinės grafikos, animacijos, 3D projekcijų kūrimo technologijos, pasitarnauja įvairiose kūrybos sferose. Sakalauskas sėkmingai dirba su garsiausiais Lietuvos teatro režisieriais Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Artūru Areima ir kt. (Buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui už videoprojekcijas Onos Narbutaitės operai Kornetas, rež. G. Varnas, bei spektakliui Kartu, rež. A. Areima.) Menininką kviečiasi įvairūs muzikos ir menų festivaliai, bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais jis pristato 3D projekcijos (mappingo) projektus ant įvairių daiktų paviršių ar net pastatų. Dar vienas menininko kūrinių išskirtinumas – didelis dėmesys garsui, jis kuriamas bendradarbiaujant su profesionaliais jaunosios kartos kompozitoriais Mykolu Natalevičiumi, Luku Petraičiu ir kt.

 

Menininką žavi industriniai kultūros elementai (Monumentas naftai, 2010), įvairios antenos ir konstrukcijos, nejaukūs sovietiniai Vilniaus mikrorajonai, kurie jo filmuose įgauna fantastiniams filmams būdingą atmosferą. Vizualiai estetiškas, emociškai paveikus jo filmų naratyvas ir garso takelis žiūrovui neatsiskleidžia ir išlaiko paslaptingą charakterį, tačiau sykiu jaučiamas ryšys su autoriui įtaką dariusia Holivido fantastikos klasika: filmais Svetimas, Žvaigždžių karai, Terminatorius ir kt. Autorius mėgsta į realias, atpažįstamas vietas, urbanistinius peizažus įkelti kokius nors keistus darinius, svetimkūnius, kurių netikėtas atsiradimas kelia grėsmės ar net tykančios mirties pojūtį (pavyzdžiui, filme Mėlyna, 2013). Arba svetimkūniais paverčia kasdienybės elementus, sukeistindamas juos ir išskirdamas iš konteksto, kaip kad sovietinis vandentiekio bokštas ar vaikų žaidimo aikštelės gaublys filme Sinchronizacija. Dažnai jo kūriniuose matome susipinančius sąmonės ir pasąmonės, tikrovės ir sapno klodus ar mokslinėje fantastikoje kultivuojamos kvantinės fizikos dėsnių interpretaciją.

 

Sakalausko kūrybai būdinga ir savotiška ironija, paradoksalumas. Pavyzdžiui, instaliacijoje Posėdis jis pavaizdavo „diskutuojančius“ tris didžiuosius Antikos filosofus Platoną, Sokratą ir Aristotelį. Ant jų gipsinių biustų sufokusuotos 3D projekcijos, kuriose filosofų kalba ir skirtingos pažiūros vizualizuotos skirtingos konsistencijos kraujo krešuliais, ištekančiais iš burnų. Šis kūrinys inspiruotas Emilio Čorano (Emile Cioran) minties: „Rašyti –­ tai išvemti savo paslaptis.“ Anot menotyrininkės Sonatos Baliuckaitės, tai itin taikliai apibūdina Rimo Sakalausko estetikos suvokimo principus. Jo kūrinį būtų galima pavadinti abjektišku, kur, pasitelkiant trimates videoprojekcijas, kontrastą, ir vėmimas krauju tampa estetišku ar netgi pakiliu veiksmu. (Abjektišku vadinamas toks menas, kuriame panaudoti žmogaus kūno skysčiai, išskyros, tokie kaip šlapimas, kraujas, išmatos, arba atskilusios, atsilupusios tam tikrų organų dalys (nagai, odos pleiskanos ir t. t). Instaliacijoje atpažįstama klasikinės estetinės formos interpretacija atveria galbūt kertinę menininko kūrybos šerdį: akademinio meno tradicijoje aukštinamo grožio, išminties ir techninio tobulumo jungtį su postmoderniu nihilizmu, ironija ir humoru.

 

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė