Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Rimaldas Vikšraitis
Rimaldas
Trumpa biografija
  • Fotomenininkas.
  • Gimė 1945 m. Sintautuose, Šakių r.
  • Baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą. 1975 m. Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijo fotografo studijas. Dešimt metų dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu.
  • Gyvena Kudirkos Naumiestyje.
  • Nuo 1983 m. dalyvauja parodose.
  • 1997 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d'Arles“ (Arlio susitikimai) Arlyje (Prancūzija), 2009 m. jo darbai įvertinti Metų atradimo prizu.
  • 2000–2001 m. ir 2003–2004 m. paskirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija.
  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Lietuvos fotografijos mokykloje įsitvirtinusias dėmesio paprastiems žmonėms ir kaimo gyvenimui tradicijas tęsė ir kartu radikaliai kita linkme pakreipė Rimaldas Vikšraitis (g. 1945). Kūrybinio kelio pradžioje Vikšraitį palaikė ir mokė Lietuvos fotografijos mokyklos klasikais laikomi vyresnieji kolegos Aleksandras Macijauskas, vėliau – Antanas Sutkus. Tačiau lietuviškos fotografijos tradicijos Vikšraičiui greičiau buvo išeities taškas, o ne kūrybinio kelio gairės. Jo darbams nebūdingi lietuviškos fotografijos savitumą ilgą laiką charakterizavę bruožai. Vikšraitis nefiksuoja provincijos gyvenimo natūralios tėkmės. Jo fotografuojami žmonės sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas. Be to, tokių vaidinimų Vikšraičio darbuose nepridengia „meniška“ fotografijų vaizdinė forma ir nesušvelnina metaforinė atvaizdo prasmė.
 
Vikšraičio kūrybos savitumas išryškėjo jau serijoje Skerstuvės (1982–1986), su kuria autorius debiutavo kūrybinėje fotografijoje pačioje 9 dešimtmečio pradžioje. Vikšraitis atitolsta nuo Lietuvos fotografijos mokyklai būdingo reportažinio metodo ir nefiksuoja „tikro“ gyvenimo, bet kartu atskleidžia kažką ne mažiau esmingo. Jo nuotraukos dokumentuoja kaimo žmonių atvirai vaidinamas visiškos degradacijos scenas, nesivaržant atliekamus vaidmenis, kuriuose nelikę jokių žmogiškojo orumo pėdsakų. Kaip tik šio neadekvataus savo padėties suvokimo, būdingo daugeliui Vikšraičio fotografuotų žmonių, akivaizdumas labiausiai ir sukrečia – nors fotografija mus jau yra įpratinusi prie įvairiausių kenčiančio žmogaus vaizdinių, tačiau žmonių, kurie savanoriškai inscenizuoja savo pačių nuosmukio spektaklį prieš fotokamerą, atvaizdai vis dar gali šokiruoti. Gal dėl šio gebėjimo fiksuoti intensyviausius, teatrališkus tikrovės atsivėrimus, kaip pastebi Skirmantas Valiulis,  Vikšraičio darbai tuo pat metu „traukia ir keistenybėmis, ir tikroviškumu“.
 
Ar tokia fotografija nenusižengia etikos normoms? Įprastu atveju, kai fotografas yra pašalietis fotografuojamoje socialinėje aplinkoje, galima būtų teigti, kad etikos nepaisoma. Tačiau Vikšraitis geriausias fotografijų serijas sukūrė fotografuodamas ten, kur pats gyveno. Įamžinti žmonės, jų padėtis ir degraduojančio kaimo situacija fotografui yra gerai pažįstami – fotografuoti Vikšraitis dviračiu važiuodavo pas kaimynus. Vis dėlto nepasidavęs nei aplink matomam socialiniam nuosmukiui, nei jaunystėje užklupusiai fizinei negaliai, fotografas Lietuvos provincijoje vėliau sukūrė ir kitus geriausius savo darbus: Pavargusio kaimo grimasos (1998–) bei Vienkiemio godos (2002–).
 
Geriau suprasti Vikšraičio padėties išskirtinumą ir kūrybiniu, ir etiniu požiūriu padeda jo darbų palyginimas su garsaus ukrainiečių fotografo Boriso Mikhailovo (Michailovo) darbais iš serijos Atvejo istorija (angl. Case History) apie Charkovo benamius. Už pozavimą Mikhailovas benamiams siūlydavo piniginį atlygį ir prašydavo prieš fotokamerą suvaidinti scenas iš savo gyvenimo bei krikščioniškosios ikonografijos, nusirengti ir atskleisti skurdo, smurto ant jų kūnų paliktas žymes. Taigi, atrodytų, temos ir aplinkybės akivaizdžiai sieja Vikšraičio ir Mikhailovo kūrybą: abu autoriai fotografavo žemiausiame socialiniame sluoksnyje atsidūrusius žmones, abu juos prašė suvaidinti socialinį ir moralinį nuosmukį atskleidžiančias scenas. Jų darbus leidžia lyginti ir tai, kad abu įamžino pasikeitusių politinių ir ekonominių santvarkų padarinius posovietinėje erdvėje.
 
Tačiau palyginimas atskleidžia ir esminį šių autorių kūrybos skirtumą. Kaip pastebi fotografijos tyrinėtoja Charlotte Cotton, Mikhailovo fotografijas galima suprasti ne tik kaip socialinių problemų iškėlimą, bet ir kaip „vojeristinį spektaklį“, leidusį autoriui pelnyti tarptautinį pripažinimą. Tuo tarpu Vikšraičio kūryboje tokius aspektus įžvelgti būtų sunku, nes tarp autoriaus ir jo fotografuojamų žmonių nėra akivaizdžios socialinės skirties. Tai savo ruožtu ne tik įtikina lietuvių autoriaus kūrybos autentiškumu, bet ir neleidžia atsirasti „išnaudojimo“ santykiams su fotografuojamais žmonėmis.
 
Nuoširdi Vikšraičio fotografijų kalba, atrodo, yra suprantama ir aktuali ne tik lietuvių žiūrovams. Fiksuodamas lokalius Lietuvos provincijos gyvenimo ypatumus, Vikšraitis sukūrė fotografijų, kurios 2009 m. pelnė tarptautinį pripažinimą didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“. Čia Vikšraitis laimėjo „Metų atradimo“ apdovanojimą, kuriam jo darbus nominavo garsus britų fotografas Martinas Parras. Paskui Vikšraitis buvo kviečiamas surengti parodas įvairiose pasaulio šalyse.
 
Tomas Pabedinskas (daugiau autoriaus tekstų skaitykite Kultūros istorijos skyriuje)
Parodos
Asmeninės parodos
2015 Lietuvos kvapai. „Prospekto" fotografijos galerija, Vilnius
2013 Kitapus. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerija, Klaipėda
2004 Vienkiemio godosMichalski dvor" galerija, Bratislava
2001 Pavargusio kaimo grimasos. Fotografijos galerija, Vilnius
1983 Vinegretas. Kultūros namai, Kudirkos Naumiestis
 
Grupinės parodos
2014 Real World su Martinu Parru. Tbilisis, Gruzija
2004 Dešimties naujų ES šalių meninės fotografijos paroda Bitte lächeln, Aufnahme!. Martin-Gropius-Bau parodų salės, Berlynas
 
2002 Lietuviškos įžvalgos: fotografija nuo 1960 m. iki dabar. Galerija „Leiwandhaus", Frankfurtas prie Maino, Vokietija
2001 Kaip gyveni, žmogau? Fotografijos galerija Prospektas", Vilnius
1998 Žvilgsnis į senatvę. Fotografijos galerija, Vilnius
 
Audiogidai
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Fotografija
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.