Ričardas Nemeikšis labai anksti surado savo pagrindinį ir vienintelį uždavinį – tapyti rožiškai violetine spalva. Šios spalvos monochromija neturi Yves Kleino kosmogoninio simbolizmo. Nemeikšiui apsiribojimas rožiškai violetine spalva yra tiesiog būdas eliminuoti tikrovės sumaišties spalvingumą ir triukšmą. Tai jam pasitarnauja tuštumos ir tylos refleksijai. Be to, sustiprina, bet kurios temos abstraktumą.

 

Nemeikšis glotniai storesniu ar plonesniu sluoksniu rožiškai violetine spalva dengia drobę, fanerą ir ilgus horizontalius popieriaus lapus. Jis palieka didelius spalvos paviršius visiškai nenuspalvintus arba išbraižo tankiu pieštuko linijų tinklu, priklijuoja konfeti blizgučių, žvaigždučių, nėrinių. Šios spalvos monochromija gali būti sukurta tik iš vieno atspalvio arba subtiliai varijuojama gausiais pustoniais. Ant drobės ir faneros rožiškai violetinė savo konsistencija gali tapti materiali ir priartėti prie tapomo objekto, arba priešingai – ant popieriaus dėl akvarelinio skaidrumo tapti efemeriška.

 

Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Nemeikšis paraleliai kūrė abstrakčius paveikslus ir paveikslus su asambliažo elementais. Abiejose paveikslų grupėse teikiama daug reikšmės neutraliam glotniam paviršių „nudažymui“. Rožiškai violetinėje monochromijoje nėra net užuominų į iliuzionistinį erdvės gelmės ar šviesos pulsavimo perteikimą. Abstrakčiuose paveiksluose varijuojama tokios intensyviai tuščios plokštumos tema, kuri gali tapti projekcija įvairiausioms asociacijoms. Ji gali būti siejama su minimalizmu, kiču, viešnamių erotika ar net burnos ertme.

 

Nemeikšis savotiškai žaidžia šios spalvos įvaizdžio įvairove neatskleisdamas, kuriam iš jų pats teikia pirmumą. Savitas užslėptas menininko humoro jausmas dar labiau atsiskleidžia jo asambliažuose. Čia jis sužaidžia paradoksaliu kontrastu tarp „saldžios“ fono plokštumos ir ant jos tvirtinamų grubių radinių. Taip ryškiai rausvai violetiniame stačiakampiame lauke lyg Nukryžiuotasis įkomponuojamas naudotas kastuvas medine rankena – juodadarbio įrankis, o ant blyškiai rausvo faneros fono priklijuojamos statybinės plytos. Romantiškoms temoms Nemeikšis suranda dar negailestingesnių parafrazių. Saulėlydis – tai dviejų rožinių drobių sandūra nužymėta horizonto linija, kurioje kopų virtinę pakeičia dantų protezai iš putplasčio. „Šviesos sparnai“– taip pat siurrealistinė kompozicija su brutaliai į centrą įsmeigta didžiule plyta iš putplasčio ir kampuose viršuje pritvirtintais paukščio sparnais. Nemeikšis savaip transformuoja tradicinį peizažą, natiurmortą, rastų daiktų asambliažą. Regimųjų įspūdžių atmintyje gamtos ir negyvų daiktų motyvai įgauna nerealius pavidalus. Šalia tradicinės tapybos ir tapybos su asambliažo elementais praeitą dešimtmetį jis kūrė išpjaustinėtas ir apdegintas kompozicijas iš medžio ir kitų medžiagų. Čia jam svarbi žmonių galvų siluetų ir kitų motyvų išnykimo tema. Pastaruoju metu menininkas renkasi itin nepatvarias medžiagas, tokias kaip plunksnos ar vyniojamasis popierius.

 

Pastaraisiais metais Nemeikšis vis dažniau renkasi didelį išilgintą horizontalų formatą. Tiesiai prie sienos prismeigtos drobės ir popieriaus juostos priglunda lengvai banguodamas ir sudarydamas bekraščio horizonto fragmento įspūdį. Tėviškės peizažui ant austos pairusios drobės menininkas išklijuoja žvaigždyną iš daugybės mažyčių konfeti žvaigždučių, o ant popieriaus lakštų atsiranda nerealūs peizažai iš žmogaus kūno plaukuotų ir gleivėtų paviršių.

 

Raminta Jurėnaitė