Ramūnas Danisevičius

Ramūnas Danisevičius

1973

  • Fotomenininkas.

  • Gimė 1973 m. Juokubiškiuose, Biržų r.

  • 1995 m. baigė fotografijos studijas Vilniaus aukštesniojoje technologijos mokykloje.

  • Gyvena Vilniuje, dirba fotokorespondentu dienraštyje Lietuvos rytas.

  • Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, Nacionalinėje bibliotekos Paryžiuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Apie kūrybą

Vieno žymiausių Lietuvos spaudos fotografų Ramūno Danisevičiaus sėkminga kūrybinė karjera skatina klausti: kada reportažiniu metodu užfiksuotas kadras yra tiesiog gera spaudos fotografija, o kada tampa kūriniu ir priskiriamas meno sričiai? Atsakymą pateikti nesunku: tuomet, kai svarbesnė už įamžintus įvykius tampa pati fotografija ir jos autoriaus braižas bei individualus matymas, perteikiantis fotografo požiūrį į pasaulį. Danisevičiaus kūryba visiškai atitinka šiuos bendriausius kūrybinės fotografijos principus. Jo darbams būdingas „regėjimo heroizmas“, kuris, pasak amerikiečių rašytojos Susan Sontag, atsirado kartu su fotografijos išradimu ir buvo pagrįstas įsitikinimu, kad fotografuoti „tinkama akimirka yra ta, kai daiktus (ypač tuos, kuriuos mato kiekvienas) galima išvysti nauju rakursu“. Tad nenuostabu, kad fotografo darbai kuratorę Eglę Deltuvaitę verčia stebėtis: „Kiek iš mūsų patiria tokį gyvenimą? Tokį Vilnių, tokią Lietuvą, tokį pasaulį? Tokį, apie kurį pasakoja Ramūno Danisevičiaus fotografijos.“ „[...] Ramūno Danisevičiaus fotografija – tai kasdienybė kaip įvykis...“, – teigia ji.

Vis dėlto Danisevičiaus kūryba turi ir savitų bruožų. Kasdienę aplinką ir įprastus įvykius fotografas parodo kaip įdomius, pateikdamas juos ryškiu autoriniu braižu. Danisevičius pastebi ir fotografijose užfiksuoja tik akimirksnį trunkančias situacijas, kurios patraukia dėmesį formaliais sutapimais ir padeda kurti išraiškingą fotografijos estetiką: per gatvę einančių policininkų uniformos atkartoja pėsčiųjų perėjos dryžius (Perėja, 2006), o didžiulė rinkimų salė su vieniša žmogaus figūra fotografijoje primena margą šachmatų lentą (Matas, 2004). Kartais autorius apskritai atitolsta nuo jam įprasto reportažinio fotografavimo metodo ir įamžina, pavyzdžiui, miesto daugiabutį per infraraudonųjų spindulių filtrą, atitolindamas pažįstamą aplinką nuo kasdienybės ir paversdamas įspūdingu vaizdiniu (Dėžutė, 2009). Vizualiai patrauklus linijų, formų ir šviesų žaismas nespalvotose fotografijose vis iš naujo pažadina žiūrovo dėmesį bei vaizduotę maloniu netikėtumo pojūčiu.

Dar vienas išskirtinis Danisevičiaus kūrybos bruožas atsiskleidžia ne tik įsižiūrėjus į išraiškingą fotografijų estetiką, bet ir ieškant joje prasmingo turinio. Būtent minties aiškumas bei lakoniškumas, įkūnytas įsimintina vaizdine forma, geriausiai apibūdina šio autoriaus braižą. Jo darbų prasmę dažniausiai išplečia ir pavadinimai, jie, skirtingai nei spaudos fotografijoje, ne pateikia dokumentinę informaciją, o suteikia fotografijoms apibendrintą prasmę. Pavyzdžiui, fotografijoje (Pas Dievą, 2006) prasilenkiančios baltai pasipuošusio dvasininko ir tamsiai apsirengusios močiutės figūros tampa lengvai „perskaitoma“ idealo ir žemiškosios tikrovės neatitikimo metafora. Kaip tik įtaigios vaizdų kalbos ir ja perteikiamo kritiško požiūrio į tam tikrus mūsų gyvenimo aspektus derinys pakylėja Danisevičiaus darbus į kūrybinės fotografijos lygmenį.

Pasirinkta nespalvota fotografija, jai dramatizmo teikiantys šviesių ir tamsių tonų kontrastai, polinkis į vaizdines metaforas ir apibendrintą prasmę primena jau klasika tapusią 7 ir 8 dešimtmečių Lietuvos fotografijos mokyklą. Kita vertus, Danisevičiaus kūryba, palyginta su vyresnių kolegų darbais, rodo ir jo fotografijų skirtingumą. Danisevičiaus kūryba racionalesnė, joje mažiau lyrikos ir daugiau sąmoningai kuriamo vaizdų ir minties žaismo, ne tiek daug apibendrintų egzistencinių klausimų kiek konkrečių pasakojimo linijų.

Nuo vyresniųjų, klasikais vadinamų Lietuvos fotografų Danisevičius skiriasi ir tuo, kad yra vieno kadro, o ne didelės apimties ciklų meistras. Nors yra sukūręs fotografijų serijas apie šiukšlynuose gyvenančius žmones (Kitas pasaulis, 2001) ir kalėjimą (Kalėjimas, 2003–2004), ryškiausiai minėti jo kūrybos bruožai atsiskleidžia paskirose fotografijose. Šiuo atžvilgiu fotografas seka dar XX a. pirmoje pusėje garsaus prancūzų fotografo Henri Cartier-Bressono reportažinėje fotografijoje ilgam įtvirtintu „lemiamo momento“ principu. Savo karjeros pradžioje Bressonas, kaip pats teigia, bandė „vienoje atskiroje fotografijoje pagauti visą prieš [...] akis besiplėtojančios situacijos esmę“. Tokių „lemiamų momentų“ Danisevičius užfiksavo ne vieną, ir Lietuvos reportažinę fotografiją papildė darbais, atitinkančiais laiko patikrintas šio fotografijos žanro vertybes. Kritišku požiūriu ir lakoniška bei įtaigia vaizdine kalba jis taip pat įsitvirtino Lietuvos kūrybinės fotografijos kontekste. Kaip tik šis ribų tarp, atrodytų, skirtingų fotografijos sričių peržengimas ir lemia Danisevičiaus išskirtinumą – dirbdamas kaip reporteris jis kartu išlieka kūrėjas.

Tomas Pabedinskas

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai

Ramūnas Danisevičius - Kas, jei ne tu?;Who if not you?;

Ramūnas Danisevičius

Kas, jei ne tu?

2009

Ramūnas Danisevičius - Dėžutė;A Box;

Ramūnas Danisevičius

Dėžutė

2009

Ramūnas Danisevičius - Interviu;Interview;

Ramūnas Danisevičius

Interviu

2006

Ramūnas Danisevičius - Perėja;Crossing;

Ramūnas Danisevičius

Perėja

2006

Ramūnas Danisevičius - Vyrų dienos;Men's Days;

Ramūnas Danisevičius

Vyrų dienos

2006

Ramūnas Danisevičius - Rinktinė;National Team;

Ramūnas Danisevičius

Rinktinė

2006

Ramūnas Danisevičius - Pas Dievą;To God;

Ramūnas Danisevičius

Pas Dievą

2006

Ramūnas Danisevičius - Žiūrovai;Spectators;

Ramūnas Danisevičius

Žiūrovai

2006