Raimundo Sližio tapyba priešinasi meno autonomijai. Jai reikalinga publika, o publikai reikalinga ji. Sližys su savo žiūrovais juokauja, barasi, šaiposi iš jų ir su jais koketuoja. Šie piktinasi ir žavisi. Abejingų nebūna. Tai tapyba, kuri moka užkalbinti, papasakoti ir išprovokuoti.

 

Galbūt taip atsitinka todėl, kad Sližio paveikslų herojai ir žiūrovai yra tie patys. Jo temos – kasdienio miesčioniško gyvenimo peripetijų studijos. Jo herojai tik miesto gyventojai: bohema, jos aplinka ir paprasti piliečiai. Tiesa, vaizduojami ir jų antipodai – už visuomenės ribų išstumti ar iškritę asmenys: vagys, prostitutės, valkatos. Žmonės jo paveiksluose visada ilsisi, kelia pokylius arba išsipustę savo pramogų ritualams. Šie vaizdai ir portretai – tai raktas į visą jų būtį. Tai ne tik tikri įvykiai, bet ir komiškos svajonės. Kiekvienas paprastas arba grupinis portretas ar žanrinis siužetas čia paverčiamas alegorija. Tos realistinės alegorijos gali būti labai įvairios.

 

Kai Sližys aštuntojo dešimtmečio pabaigoje baigė studijas, oficialus menas turėjo labai „specifinių“ žaidimo taisyklių. Reglamentuojami buvo ne vien užsakyminiai teminiai paveikslai, bet, tik gal ne taip atvirai, ir kamerinė kūryba. Ekspresija buvo pagrindinis užsakyminių darbų bruožas – tuo reikėjo pabrėžti vaizduojamųjų įvykių svarbą. Kameriniai darbai galėjo būti atlikti gana įvairiomis manieromis, tiesa, vis dar būdavo rekomenduojama atsisakyti abstrakcijos. Tačiau visi jie turėjo „teigti gyvenimą“, o kartu būti ir optimistiškai lyriški. Karikatūra, groteskas galėjo būti skelbiami tik satyriniame žurnale. Didelės drobės buvo skirtos „rimtiems dalykams“.

 

Todėl Sližio realistinių alegorijų groteskas tuo metu buvo išskirtinis, susilaukęs didelio rezonanso tiek tarp pačių menininkų, tiek visuomenėje. Tai buvo pasipriešinimas melui, iššūkis korumpuotam meniniam gyvenimui ir apsimestiniam miesčioniškos visuomenės užmaršumui. Kitaip nei dauguma tapytojų, Sližys nesislepia archaikoje, neieško mitologizuotų įvaizdžių, bet pasineria į savo laiko negandas ir jas kritikuoja. Ši visuomenės kritika tokia paveiki buvo dar ir todėl, kad Sližys ieškojo teisingumo ne kaip teisėjas. Jis ir pats atsiduria tarp savo herojų. Sližys sukūrė ir savitą ikonografiją bei plastinę kalbą.

 

Devintojo dešimtmečio pabaiga – pokyčių metas Sližio kūryboje. Jis darosi intymesnis. Dingsta socialiai angažuotas groteskas. Jis tiesiog studijuoja snobiškus personažus salonų, kavinių, koncertų salių interjeruose. Sližys stebi juos sarkastiškai ir kartu susižavėjęs. Jų komiškai ir vis dėlto žaviai elegancijai pabrėžti menininkas pasitelkia net Vienos secesijos citatas. Linija čia nebe tik deformuota, bet ir ornamentuota. Ji dabar dera su pasteliniais perlamutriniais tonais. Tapytojas atsisako ankstesnio groteskiško piešinio ir švelnios spalvų gamos kontrasto. Vėlyvųjų Sližio paveikslų pasaulietiškumas ne mažiau provokuoja nei ankstesniųjų „nepraustaburniškumas“.

 

Raminta Jurėnaitė

 

Taip pat skaitykite apie menininką ir kitus Penketo dailininkus Kultūros istorijos skiltyje.