Tapytojas Raimondas Gailiūnas save vadina savamoksliu menininku. Iš tiesų – unikalus braižas ir pasaulėžiūra netipiška lietuviškosios dailės tradicijai. Taip pat šio tapytojo kūryba pasižymi nuoseklia ir nuolatine kaita – menininkas labiausiai kūryboje vertina sąžiningumą ir vengia kartoti išmoktus metodus bei strategijas. Jis nuolat ieško naujų, įdomesnių sprendimų, kurie visada būna susiję su jo paties gyvenimu bei pasaulėžiūra. Tapytojas beveik nedalyvauja didžiųjų miestų meno pasaulio gyvenime, retai rengia parodas. Svarbiausia jam – tapybos procesas, kurio metu „atsiveria visi dangūs ir pragarai“.

R. Gailiūnas gimė 1956 m. mažame Pandėlio miestelyje šalia Rokiškio. Tapyba pirmą kartą susidomėjo jau vyresnio amžiaus, pamatęs netoliese vasarojusio tapytojo Ričardo Nemeikšio kūrinius. Tuo metu R. Gailiūnas Kaune mokėsi šaltkalvio amato ir kuo toliau, tuo labiau suprato, kad fabrike dirbti tikrai nenori. Po paskaitų naktimis ėmė tapyti, o 1980 m. įstojo į dabartinę Vilniaus dailės akademiją, neakivaizdines studijas. Tokiose studijose reikalavimai buvo gerokai mažesni nei dieninėse, dėstytojai mažiau domėjosi studentų darbais. Po dviejų metų R. Gailiūnas iš akademijos buvo išmestas už, kaip jis pats sako, audringą gyvenimo būdą. Tačiau tai nesutrukdė tapyti. Persikraustęs į Rokiškį jis nuolat tapo, nors sąlygos nelengvos. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis rašė: „Darbai gaunasi labai agresyvūs, bet ir aplinka ne švelnesnė. Esame pikti, algos mažos, sunkiai sekasi ištempti iki kitos algos, o apie dažų nusipirkimą net ir nesvajoju. Tapau užsilikusiais eskiziniais dažais, bet ir tie baigiasi.“ To meto paveiksluose matoma lietuviškos ekspresionistinės, koloristinės mokyklos tradicija – prislopintos spalvos, ekspresyvus potėpis, storas dažų sluoksnis. Svarbiausi pavyzdžiai tuo metu buvo ankstyvoji R. Nemeikšio, Alfonso Vilpišausko, iš pasaulinės dailės – Edvardo Muncho tapyba.

 

1990 metais R. Gailiūnas pakviečiamas prisijungti prie tapytojų grupės „Angis“. Grupei priklausė 13 narių - Jonas Arčikauskas, Henrikas Čerapas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Gailiūnas, Jonas Gasiūnas, Rimvydas Jankauskas (Kampas), Kęstutis Lupeikis, Eimutis Markūnas, Ričardas Nemeikšis, Antanas Obcarskas, Mykolas (Mikalojus) Šalkauskas, Arūnas Vaitkūnas, Alfonsas Vilpišauskas. Jos nariai tęsė tarpukario grupės „ARS“ tradicijas, kurias papildė neoekspresionizmu. Grupės narių kūrybai būdingi dideli formatai, socialinis nihilizmas, gestiškos tapybos įtakos. R. Gailiūnas dalyvauja bendrose „Angies“ parodose, tačiau lieka gyventi Rokiškyje. Čia dėsto tapybą ir kompoziciją dailės mokykloje, turėdamas laisvą minutę – tapo. 1996 metais baigia neakivaizdines tapybos studijas, tačiau tai ryškesnių permainų neįneša. Kūrybos strategija ir stilistika kinta labai pamažu. Menininkas ilgainiui atsisako impulsyvumo, paveikslus tapo ilgai, dažnai pertapo (neretai ir dėl to, kad tiesiog neturi ant ko tapyti). Atsiranda siurrealistinių, asociatyvių detalių, ekspresionistinį potėpį išlaikę paveikslai tampa dekoratyvesni, įvedamos ryškios spalvos.

Po 2000-ųjų R. Gailiūno tapyba vėl keičiasi. Atsisakoma modernistinės pasaulio stebėtojo strategijos. Menininkas ima atidžiau žvalgytis aplink, kūryboje atsiranda kasdienybės motyvų. Tapo plonais dažų sluoksniais – nuo šiol R. Gailiūno paveikslai ne užgriūna žiūrovą, o vilioja leistis gilyn, į simbolių, asociacijų ir siurrealistinių detalių erdvę. Ilgainiui R. Gailiūno paveiksluose atsiranda vis daugiau gyvenimo – prekybos centro „Maxima“ maišeliai kaip vartotojiškos visuomenės ženklas, karo kankinimų atgarsiai, kasdieniškos buitinės istorijos, kuriose pasirodo pats tapytojas, jo šuo ar architektūriniai Rokiškio fragmentai.

Geriausiuose R. Gailiūno kūriniuose dera šiurpas, ironija ir ramus, filosofinis požiūris į gyvenimą. Menininkas nebijo eksperimentuoti – į vieną sujungia du paveikslus, kompozicijai pagyvinti renkasi ryškias, sintetines spalvas ir nuodingus jų sąskambius, žaidžia simboliais ir asociacijomis. Nepaisant to, kad dirbtuvė įrengta nedideliame bendrabučio kambaryje, dažniausiai renkasi didelius paveikslų formatus. R. Gailiūno paveikslai tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar agresyvūs – įsižiūrėjus nesunku pastebėti, jog tapybinė R. Gailiūno kalba – šmaikšti, kiek ironiška ir nuosekliai apgalvota. Budizmu ilgą laiką besidomintis tapytojas rodo nepatogias situacijas tam, kad atskleistų, kas bendra visiems – tik vieni išmoksta pažaboti savo tamsiąsias puses, o kitiems sekasi sunkiau. Jo kūriniai padeda pamatyti bendras baimes tam, kad atsisakytume iliuzijų. Pabrėžtina, kad R. Gailiūnas tai daro be prikišamo moralizavimo, priešingai – jis pasakoja istorijas, kurios šiurpina tam, kad sukeltų emociją. Greičiausiai todėl kartą perpratę R. Gailiūno paveikslus žiūrovai prie jų grįžta dar ne kartą. 

 

Aistė Paulina Virbickaitė