Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Paulius Juška
Paulius
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1975 m. Vilniuje, čia ir gyvena.
  • 1999 m. baigė freskos – mozaikos magistratūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.
  • 2005 m. įgijo menų licenzianto laipsnį.
  • Nuo 1996 m. dalyvauja parodose.
  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
XXI amžiaus jaunasis menininkas Paulius Juška puoselėja akademistinę realistinę tapybą. Tai nesutampa ne tik su lietuviškojo ekspresyviojo realizmo tradicija, bet ir su Vakarų neorealizmo tapyba, prieštarauja ir paties menininko kartos elektroninių medijų veikiamai kalbai. Kodėl taip atsitiko? Tiesiog Juška nebepasitiki šiuolaikinės tapybos galimybėmis be skubos ir nepaviršutiniškai atspindėti tikrovę. Jam svarbu tapybos refleksija meno istorijos kontekste ir kiek iš istorijos pasiskolintomis specifinėmis priemonėmis tapytojas šiandien gali atspindėti socialinius reiškinius.
 
Šiandien ir daugiau autorių seka senųjų meistrų tapyba. Tačiau jie dažniausiai remiasi egzistuojančiais paveikslais juos ironiškai cituodami ir transformuodami, o Juška pasirenka kitą kelią. Jis tiesiog perima akademistinio realizmo išraiškos priemones: paveikslų kompozicinę sandarą, daiktų ir pozuotojų pastatymo, inscenizacijos principus ir apšvietimą, kruopščią formų modeliuotę.
 
Pagrindinė Juškos paveikslų tema – skurdas. Natiurmortams tapytojas pasirenka nebylius jo liudytojus, pavienes išdidintas daržoves – buroką, kukurūzą ar suglamžytą drobės draperiją, pora pliauskų, senas kopėčias. Figūrinėse kompozicijose Juškos modeliais tampa socialinės atskirties sluoksnis – nepriteklių kenčiantys senukai, nuskurdę ir tapę dailės akademijos pozuotojais girtuokliai, benamiais ir valkatomis virtę įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Skurdą ir jo palydovus – vienatvę, sutrikimą ir nuopuolį – menininkas stebi ne jausmingu, bet blaiviu žvilgsniu, išlaikydamas distanciją tarp savęs ir vaizduojamųjų.
 
Juška imasi didžiulio formato drobių ir suteikia realistiniams siužetams klasikinių alegorinių daugiafigūrių kompozicijų iškilmingumo, taip savo paveikslų personažams sugrąžindamas prarastą orumą. Tiek pavienius portretuojamuosius, tiek dviejų ar trijų figūrų mizanscenas vaizduoja tuščiose apleistose erdvėse arba priešais sutrūkinėjusią sieną. Rampos šviesoje visas dėmesys sutelkiamas į veikėjus, o visa kita lieka tamsoje. Figūros kruopščiai modeliuojamos, preciziškai nužymint kiekvieną plaukelį ar raukšlelę, bet jų pozos sustingę, o judesiai sulėtinti. Seniai, vaikai ar brandaus amžiaus žmonės apimti didelių emocijų – nusiminimo, nevilties, skausmo, bet išgyvenimus gniaužia savyje. Nė vienas gyvai negestikuliuoja, sustingę nejudrioje pozoje, dažnas palenkęs galvą ar parėmęs ją rankomis.
 
Daug dėmesio dailininkas skiria ir bibliniams siužetams, tokiems kaip „Sūnus palaidūnas“, „Abraomo auka“, „Kristaus apraudojimas“, „Ėjimas vandeniu“. Dar dažniau yra tik užuominų į krikščioniškąją ikonografiją. Simboliški vaizdai išryškinami ne tik teatrališkais siužetais, bet ir apnuoginant kūnus arba susupant į draperija. Panašiai Juškus interpretuoja ir tradicinį akto žanrą. Iki pusės apnuoginami be laiko susenę vyrai, sulysę nualinti jų kūnai taip pat simbolizuoja kančią. Juškus imasi ir tradicinio figūrinio paveikslo žanro – dvigubo portreto. Naudodamas veidrodį vienas nuo kito nusisukusiems savo herojams dvyniams jis suteikia nerimastingos simbiozės. Juška temas ir išraiškos priemones skolinasi iš XIX amžiaus akademinio realizmo, bet jo tapyboje galima atsekti ir XVII amžiaus ispaniškų natiumortų ir žanrinių portretų, naujojo daiktiškumo, Luciano Freudo tapybos ar Roeno Muecko skulptūros įtaką. Bet Juškos retrospektyvus realizmas slepia savitą paradoksą. Tradicinės ikonografijos ir žanrų paveikslus jis interpretuoja giliai ir rimtai, bet nepamiršta, kad yra tik žaidybiškai persikūnijęs į senųjų tapybos meistrų vaidmenį.
 
Raminta Jurėnaitė
Parodos
Asmeninės parodos
2013 Kūnai ir žemės. Galerija „Akademija“, Vilnius
2012 Viena pusė. Antano Mončio namai-muziejus, Palanga
2008 Dvi pusės. Galerija „Akademija“, Vilnius
2004, 2005 Tapyba ir piešiniai. Galerija „Akademija“, Vilnius
2003 Tapyba. Galerija „Baroti“, Klaipėda
2002 Regėjimai. Galerija „Lietuvos aidas“, Vilnius
1999 Piešiniai. Vilniaus dailės akademija, Vilnius
1996 Piešiniai. Galerija „Akademija“, Vilnius
 
Grupinės parodos
2010 Peizažo mimikrija ir kamufliažas. Galerija „Arka“, Vilnius
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
2007 Lietuvos laikas. LDM Radvilų rūmai, Vilnius
2004 XII Vilniaus tapybos trienalė Septynios tapybos tiesos. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2000 Tradicija ir ateitis. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
 
 
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.