MO muziejaus kolekcijoje iliustracijų nėra gausu. Išimtys – tik pačių žymiausių XX a. antrosios pusės grafikų (Petro Repšio, Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus, Arvydo Každailio ir keleto kitų) darbai. Prie jų prisidėjo ir jaunosios kartos atstovė, grafikė Monika Vaicenavičienė, jau spėjusi sulaukti plataus tarptautinio pripažinimo. Jos knygos apdovanotos ir premijomis Lietuvoje. 

Autorė priklauso dailininkams-rašytojams, kurie patys kuria pasakojimą nuo pat pradžių – Vaicenavičienė rašo knygas, kurioms renkasi edukacines gamtos, istorijos pažinimo temas. Jos knygos informatyvios, praturtinančios žiniomis ir vaikus, ir suaugusiuosius, o dėl originalių, lengvu stiliumi sukurtų iliustracijų nesijaučia pamokslaujančio tono. Šis bruožas ypač ryškus su seserimi Agne Ulyte sukurtoje enciklopedinio pobūdžio komiksų knygoje Gatvių susitikimai (2020), kurioje Vilniaus gatvių pavadinimuose įamžintas asmenybes ar įvykius autorės vaizduoja su humoru, pasirinkdamos netikėtas sąsajas, sutapimus. Prieš imdamasi kurti, Vaicenavičienė kruopščiai renka informaciją knygos tema, domisi istoriniais, geografiniais šaltiniais. Todėl ar vaizduotų žuvis, žinduolius, vabalus, ar Vilniaus senamiesčio pastatus, tai daro su dideliu atidumu detalėms. 

Nors pastarieji motyvai nupiešiami gana realistiškai, Vaicenavičienės iliustracijose dominuoja labiau apibendrintos formos, juntama primityvizmo įtaka. Primityviojo meno poveikis Lietuvos grafikai buvo reikšmingas nuo pat tarpukario, vėliau atgimė 6 dešimtmetyje. Tuomet profesionalūs dailininkai žavėjosi liaudies menu, perėmė jam būdingą stilizaciją, grubumą. Tačiau jaunosios kartos grafikų kūrybai ryškesnę įtaką daro nebe liaudies menas, o neprofesionalų kuriamas menas, vaikų kūryba. Vaicenavičienės iliustracijose būtent vaikų meno pėdsakai atrodo ryškiausi. Jie ypač akivaizdūs dailininkės kuriamuose augalijos atvaizduose, žmonių portretuose. Be to, autorė renkasi vaikų mėgstamas piešimo ir tapybos priemones – spalvotus pieštukus, akvarelę, guašą. Pati Vaicenavičienė sako, kad žavisi ir viduramžių menu, ypač tos epochos kartografija, vadinamaisiais mappae mundi. Juose greta realių geografinių objektų vaizduotos jų personifikacijos ir įvairios mitologinės būtybės, t. y. tame pačiame vaizde buvo derinamos ir to meto mokslo žinios, ir legendos, priklausančios fantazijos sričiai. Tad ir Vaicenavičienės iliustracijose dažnai aptiksime žemėlapio motyvų – ar tai būtų Jono Basanavičiaus aplankytos pasaulio vietos, ar pasaulį išraizgiusios upės.

Vaicenavičienės iliustracijų veikėjų dauguma – realūs istoriniai asmenys, nupiešti lengvai atpažįstami, simpatiški ir paprasti. Dailininkė ieško patrauklių asmenybių bruožų, kurie padėtų su jomis susitapatinti, geriau jas suprasti. Knygoje Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus (2018) pabrėžiamos lietuvių tautos patriarchu vadinamo Basanavičiaus žmogiškos savybės: smalsumas, geraširdiškumas, pasiaukojimas; akcentuojama jo meilės istorija. Kurdama dvigubą Basanavičiaus ir jo žmonos Gabrielos Eleonoros Mohl portretą, Vaicenavičienė remiasi jų fotografija, kurią palyginus su iliustracija atsiskleidžia autorės pastangos personažus padaryti žaismingesnius. Vaikiškų knygų kontekste išsiskiria šios knygos koloritas, artimas senovinėms nespalvotoms, vietomis pageltusioms nuotraukoms. Dalis iliustracijų sukurtos nespalvotais pieštukais, įvedant vieną kitą ryškesnį akcentą. 

MO muziejaus kolekcijoje saugomos Vaicenavičienės paveikslėlių knygos Kas yra upė? (2019) iliustracijos sulaukė apdovanojimo už geriausią knygą vaikams Pasaulio iliustracijų apdovanojimų Jaunojo talento kategorijoje, kitų dešimties įvertinimų ir vis gausėjančių vertimų į užsienio kalbas. Knyga padeda vaikams pažinti gamtines, kultūrines, mitologines upės savybes, skatina ekologinį sąmoningumą. Sukurti pasakojimą autorę įkvėpė Žvėryne, prie Neries, praleista vaikystė. Tačiau dailininkė neapsiriboja tik vilniečiams vaikams skirtu turiniu, aprėpia plačius kontekstus, pavyzdžiui, vaizduoja Gangą, joje vykstančias apeigas ar Okavango deltos gyvūniją. Plati knygos geografinė aprėptis, be abejo, prisideda prie sėkmingų jos vertimų į arabų, kinų ir kitas tolimų tautų kalbas. 

Iliustracijos knygai Kas yra upė? – romantiškos, žmogų vaizduojančios kaip neatskiriamą gamtos dalį. Akvarelėje Sidabro upė (alternatyvus viršelis) pagrindinės veikėjos mergaitė ir močiutė plaukia upe, joms virš galvų – žvaigždėta naktis. Tokie vaizdai skatina mažuosius žiūrovus pačius leisti laiką gamtoje, ją atrasti, geriau pažinti. Jautrios, nebanalios Vaicenavičienės iliustracijos ne tik lavina vaikus, bet ir suaugusiesiems nejučia primena vaikystės išdaigas, svajones ir nuotykių, tykančių už kiekvieno kampo, dvasią.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė