Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Mikalojus Šalkauskas
Mikalojus
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1935 m. Kaune. Mirė 2002 m. Kaune.
  • 1955 m. baigė Kauno dailės mokyklą.
  • Nuo 1960 m. dalyvavo parodose, gyveno Kaune.
  • 1940–1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, 1941–1985 m. LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1990 m. grupės „Angis“ narys.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Vienas talentingiausių lietuvių tapytojų – kaunietis Mikalojus Šalkauskas kūrė meninio šurmulio nuošalyje. Gal todėl ir šiandien dar nesulaukė pelnyto platesnio pripažinimo. Ramaus būdo, santūrus rafinuotų manierų intelektualas giliai domėjosi meno istorija ir savo aplinkos menininkų kūryba, neprisijungė nė prie vieno sambūrio ar srovės. Tačiau už save daug jaunesnių dailininkų pakviestas į „Angies“ grupę jis noriai dalyvavo jos grupinėse parodose.
 
Šalkauskas septintajame–aštuntajame dešimtmetyje neoponavo oficialiajam menui, tiesiog jį ignoravo. Ankstyvieji Šalkausko tarp realizmo ir abstrakcijos balansuojantys kūriniai dar buvo artimi tamsiai daugiasluoksnei Antano Martinaičio tapybai. Aštuntajame dešimtmetyje jis susikuria vaizdiniais ir formaliais paradoksais pagrįstą individualų stilių. Tikrovę jis supina su vaizduote, apibendrintas formas priešpriešina smulkioms ornamentinėms detalėms ir pasirenka neįprastų ryškių spalvų didelių plokštumų derinį su ryžtinga juoda kontūrine linija. Po 1990-ųjų šis stilius įgavo dar daugiau gyvybingos jėgos ir laisvumo.
 
Šalkausko tapyboje realybės inspiruoti vaizdai susipina su improvizacija ir vaizduote. Paveiksluose ypač dažnai kartojasi paprastas ir nepretenzingas moters ir vaiko motyvas, sulaukiantis netikėtų interpretacijų. Vaikas čia gali būti didesnis už motiną, o pačios figūros stilizuojamos į abstrahuotus ženklus. Dažnai menininkas sugrįžta ir prie vyro, moters galvų ir veidų motyvų juos apibendrindamas į skulptūrinius siluetus ar grafiškas kaukes. Rasa Andriušytė-Žukienė rašė: „Visą Šalkausko kūrybą jungia mažai besikeičiantys panašūs kompoziciniai (dirbtiniai) pavidalai ir formos. Dailininkas mėgsta ne tiek figūrinę tapybą įprasta prasme, kiek tiesiog antropomorfiškus pavidalus.“ Gamtos ir urbanistiniai peizažai, interjerai ir natiurmortai paveiksluose vaizduojami tik fragmentiškai, keliomis taupiomis detalėmis. Šalia šių motyvų Šalkauskas nutapė nemažai paveikslų su keistomis fantastinėmis būtybėmis, kurias perkėlė į kasdienišką namų, restoranų ar gatvės aplinką.
 
Nors Šalkauskas niekada neatsisako vaizduojamų motyvų, bet jį ne mažiau nei abstrakcionistą domina kompozicija ir spalvos linijos, ir formos derinys. Šalkausko paveikslams būdingas statiškos, aiškios kompozicijos ir emocionalių netikėtų spalvų išraiškingas kontrastas. Atsisakęs pereinančių ir susiliejančių tonų dideliems vienas nuo kito kontūrine linija atskirtiems spalviniams laukams jis suteikia išraiškingus ir savitus toninių spalvų niuansus. Įvairaus intensyvumo oranžinė citrininė ir ochros geltona, sodri mėlyna, matinė žalia, šviesi pilka ir anglies juoda – mėgstamiausios tapytojo spalvos. Dar savitesni šių spalvų deriniai. Raudoną lyg vyšnios plokščią lūpų piešinį jis nutapo garstyčių spalvos fone, geltonas ir oranžines figūras derina su mėlynomis, ir atvirkščiai. Palyginus su kitais amžininkais, lietuvių tapytojais, Šalkausko formos labiau apibendrintos ir deformuotos, o spalvos ryškesnės ir labiau švytinčios. Jis linksmai cituoja kartūno audinių spalvas ir ornamentus įpindamas juos į bendrą paveikslų plokštuminę linijinę struktūrą.
 
Ilgai ir sunkiai sirgusio menininko paveikslai tiesiog stebina gyvenimo džiaugsmo, energijos ir humoro išraiška. Šalkauskui pavyko sujungti tikrovės elementus su vaizduotės tvariniais taip, kad archetipiniai ženklai įgyja gyvybingumo. Jo personažai, neprarasdami individualumo įgauna paslapties.
 
Išliko nedaug Šalkausko kūrinių, nes reiklus sau dailininkas nuolatos darydavo atranką ir taip nemažai jų sunaikino pertapydamas ir sudegindamas. Bet kiekvienas išlikęs prilygsta įdomiausiems šios Europos dalies tapybos kūriniams.
 
Raminta Jurėnaitė
Parodos
Asmeninės parodos
2011 Projektas Duetai. Tapybos paroda su Alfonsu Vilpišausku. Galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas
2006 Tapyba. Vilniaus rotušė
1999 Kauno paveikslų galerija
1998 Tapyba. Galerija „Kauno langas“, Kaunas
 
Grupinės parodos
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
2003 Lietuvių kolorizmas. 1970–2000. Didrichseno muziejus, Helsinkis
2001 Savigarba. Lietuvos dailė’01. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; Didžioji Diuseldorfo dailės paroda. „Messe“, Diuseldorfas, Vokietija
1999 Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 Jungtinė grupės „Angis“ ir trijų danų dailininkų kūrinių paroda. Kauno paveikslų galerija
1993 Šiuolaikinė lietuvių dailė iš Kauno. Galerija „Mestna“, Liubliana
1991 Grupės „Angis“ paroda. Dailės parodų rūmai, Vilnius
1990 Vilniaus tapybos trienalė. Dailės parodų rūmai, Vilnius
1960 Kauno dailininkų paroda. Valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
 
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Tapyba Piešiniai
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.