Vienas talentingiausių lietuvių tapytojų – kaunietis Mikalojus Šalkauskas kūrė meninio šurmulio nuošalyje. Gal todėl ir šiandien dar nesulaukė pelnyto platesnio pripažinimo. Ramaus būdo, santūrus rafinuotų manierų intelektualas giliai domėjosi meno istorija ir savo aplinkos menininkų kūryba, neprisijungė nė prie vieno sambūrio ar srovės. Tačiau už save daug jaunesnių dailininkų pakviestas į „Angies“ grupę jis noriai dalyvavo jos grupinėse parodose.

 

Šalkauskas septintajame–aštuntajame dešimtmetyje neoponavo oficialiajam menui, tiesiog jį ignoravo. Ankstyvieji Šalkausko tarp realizmo ir abstrakcijos balansuojantys kūriniai dar buvo artimi tamsiai daugiasluoksnei Antano Martinaičio tapybai. Aštuntajame dešimtmetyje jis susikuria vaizdiniais ir formaliais paradoksais pagrįstą individualų stilių. Tikrovę jis supina su vaizduote, apibendrintas formas priešpriešina smulkioms ornamentinėms detalėms ir pasirenka neįprastų ryškių spalvų didelių plokštumų derinį su ryžtinga juoda kontūrine linija. Po 1990-ųjų šis stilius įgavo dar daugiau gyvybingos jėgos ir laisvumo.

 

Šalkausko tapyboje realybės inspiruoti vaizdai susipina su improvizacija ir vaizduote. Paveiksluose ypač dažnai kartojasi paprastas ir nepretenzingas moters ir vaiko motyvas, sulaukiantis netikėtų interpretacijų. Vaikas čia gali būti didesnis už motiną, o pačios figūros stilizuojamos į abstrahuotus ženklus. Dažnai menininkas sugrįžta ir prie vyro, moters galvų ir veidų motyvų juos apibendrindamas į skulptūrinius siluetus ar grafiškas kaukes. Rasa Andriušytė-Žukienė rašė: „Visą Šalkausko kūrybą jungia mažai besikeičiantys panašūs kompoziciniai (dirbtiniai) pavidalai ir formos. Dailininkas mėgsta ne tiek figūrinę tapybą įprasta prasme, kiek tiesiog antropomorfiškus pavidalus.“ Gamtos ir urbanistiniai peizažai, interjerai ir natiurmortai paveiksluose vaizduojami tik fragmentiškai, keliomis taupiomis detalėmis. Šalia šių motyvų Šalkauskas nutapė nemažai paveikslų su keistomis fantastinėmis būtybėmis, kurias perkėlė į kasdienišką namų, restoranų ar gatvės aplinką.

 

Nors Šalkauskas niekada neatsisako vaizduojamų motyvų, bet jį ne mažiau nei abstrakcionistą domina kompozicija ir spalvos linijos, ir formos derinys. Šalkausko paveikslams būdingas statiškos, aiškios kompozicijos ir emocionalių netikėtų spalvų išraiškingas kontrastas. Atsisakęs pereinančių ir susiliejančių tonų dideliems vienas nuo kito kontūrine linija atskirtiems spalviniams laukams jis suteikia išraiškingus ir savitus toninių spalvų niuansus. Įvairaus intensyvumo oranžinė citrininė ir ochros geltona, sodri mėlyna, matinė žalia, šviesi pilka ir anglies juoda – mėgstamiausios tapytojo spalvos. Dar savitesni šių spalvų deriniai. Raudoną lyg vyšnios plokščią lūpų piešinį jis nutapo garstyčių spalvos fone, geltonas ir oranžines figūras derina su mėlynomis, ir atvirkščiai. Palyginus su kitais amžininkais, lietuvių tapytojais, Šalkausko formos labiau apibendrintos ir deformuotos, o spalvos ryškesnės ir labiau švytinčios. Jis linksmai cituoja kartūno audinių spalvas ir ornamentus įpindamas juos į bendrą paveikslų plokštuminę linijinę struktūrą.

 

Ilgai ir sunkiai sirgusio menininko paveikslai tiesiog stebina gyvenimo džiaugsmo, energijos ir humoro išraiška. Šalkauskui pavyko sujungti tikrovės elementus su vaizduotės tvariniais taip, kad archetipiniai ženklai įgyja gyvybingumo. Jo personažai, neprarasdami individualumo įgauna paslapties.

 

Išliko nedaug Šalkausko kūrinių, nes reiklus sau dailininkas nuolatos darydavo atranką ir taip nemažai jų sunaikino pertapydamas ir sudegindamas. Bet kiekvienas išlikęs prilygsta įdomiausiems šios Europos dalies tapybos kūriniams.

 

Raminta Jurėnaitė