Prieš kurį laiką, rašydama vienos parodos recenziją, lenkiau pirštus mėgindama prisiminti daugiau ar mažiau žinomus Lietuvos menininkus, kurie kaip instrumentą sistemingai naudoja humorą. Mokėjimas juokauti savo kūryboje nėra itin dažna menininkų savybė, bent jau Lietuvoje (pradedančioji karta, tiesa, čia daug pažangesnė), todėl mano kalkuliacijos buvo trumpos. Bet štai dabar, dideliam savo apmaudui, suprantu, kad tarp tų keleto, kurie per daug nesistumdydami sutilpo ant vienos rankos pirštų, pamiršau pakviesti Liudą Parulskį. Pasklaidžius šio menininko kūrybinę biografiją, nelieka abejonių: skoningas, tačiau ne perdėtai įmantrus pokštas yra jo tema, priemonė, medžiaga, arkliukas ir važiuoklė.

Mano atminties aplaidumas gali būti susijęs su tuo, kad Liudas Parulskis, nors savo kūrybinę praktiką ir parodų karjerą pradėjęs dar pačioje praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje, Lietuvos šiuolaikinio meno žemėlapyje tvirčiau įsitaisė visai neseniai – su įsimintinu 2015 m. projektu Barokas ir betonas. Ši darbų serija pirmiausia buvo pristatyta Laimos Kreivytės kuruotoje parodoje festivalyje „Vilnius Street Art“, o 2016 m. – ir leidyklos „Lapas“ išleistoje knygoje-kataloge beveik tuo pačiu pavadinimu (štai jums pokštas mažytės klaidos pavidalu!) Betonas ir barokas.

Visi šio ciklo darbai, tiesiai pavadinti fotomanipuliacijomis, yra it tokios nedidelės klaidos: kažkas netyčia sukeista vietomis – kartais betoniniai atributai atsiduria barokinių Vilniaus pasididžiavimų fone, kartais raitytos barokinės puošmenos nusėda niūrių betono sienų pilkumoje. Tipiškas daugiabutis su standartiniu bromu išdygsta vietoj Aušros vartų (turbūt ne vienas esame kada nors pasimetusiam prašalaičiui ranka mostelėję, kur link ieškoti Ostra bramos) ar vietoj Šv. Jonų bažnyčios varpinės, kadaise aukščiausio Vilniaus pastato. Ir atvirkščiai – bažnytinis portalas padailina vieną Lazdynų bromą, o Šv. Kazimiero bažnyčia paskolina barokinį akcentą vis dar aukščiausiam Lietuvos statiniui, Vilniaus televizijos bokštui. Tačiau šios architektūros „klaidos“, kaip ir manipuliacijos parodos ir knygos pavadinimais, ne šiurkščios, o beveik nepastebimos. Kaip parodos recenzijoje rašė Agnė Narušytė, „Parulskis sulydė dvi architektūros ideologijas taip, kad skirtumo iškart nesijaustų.

Prašmatnusis barokas natūraliai papildo vargingąjį betoną kaip išsvajota puošmena, kurią ant buržuazijos supykę modernistai buvo išmetę kaip istorinę atgyveną“ („Betoninė laiko siena“, 7 meno dienos, 2015-09-11). Dvi Parulskio B sutinka gerokai subtiliau ir glaudžiau nei kai kurie šiandieniniai architektūros nesusipratimai, pagimdyti gyvenamųjų būstų savininkų savivalės ar oficialios urbanistinės vaizduotės. Tai, kas nemanipuliuotoje tikrovėje dažnai piktina, Parulskio fotomanipuliacijose verčia nusišypsoti – kaip antai požeminės automobilių stovėjimo aikštelės paluby pakibęs gipsinis jūrų gyventojas žmogaus torsu ir raityta žuvies, o gal drakono uodega.

Barokas ir betonas Parulskio kūrybinėje biografijoje atsirado neatsitiktinai. Ciklas pagrįstas tuo pačiu žaidybiniu stebėjimu ir savo gyvenamosios architektūrinės-socialinės aplinkos komentarais kaip ankstesni jo fotomanipuliacijų projektai Vakarinis Vilnius (1998), Dingęs Vilnius (1996–2000), Vilnius–Lvovas (2007), iš dalies taip pat pristatomi knygoje Betonas ir barokas. Dingusiame Vilniuje, priešingai nei dailės istorikas Vladas Drėma legendinėje to paties pavadinimo knygoje (1991), Parulskis ne atkuria išnykusią Vilniaus praeitį, bet iš tikrųjų pradangina iškiliausius jos simbolius iš dabartinio kraštovaizdžio: ugnikalniu išsiveržęs Gedimino pilies kalnas nuneša Gedimino bokšto likučius, iš banaliausio Vilniaus peizažo paeiliui dingsta čia Arkikatedra, čia jos varpinė, nuo žemės paviršiaus nušluoti Aušros vartai leidžia netrukdomai grožėtis aname Aušros Vartų gatvės gale atsiveriančia blokine Naujininkų panorama. Negana to, Parulskio magiškas mostas mikliai ištrina ne tik senąjį, bet ir naująjį Vilnių: aršiausi senamiesčio gynėjai gali džiūgauti stebėdami, kaip galingai patvinusi Neris paskandina aną, „dangoraižių“ krantą.

Kitame to paties 10 dešimtmečio cikle į Vakarinio Vilniaus žiburių panoramą įsilieja iki Operos ir baleto teatro ar kunigaikštiškos Žygimantų gatvės pastatų dydžio išaugęs skardinis kioskas. Šis pirmųjų nepriklausomybės metų mikrorajonų architektūrinis akcentas, iš kurio Parulskis galbūt pirkdavo cigaretes, o aš – dar tik pigias šokoladines dražė, dabar mikrorajonuose tapo nykstančia rūšimi, jos individams užsidarius, surūdijus arba pasitraukus į tikrąsias turgavietes. Todėl šiandienos akimis, anot Nerijaus Mileriaus, skardinis „kioskas Operos ir baleto teatro vietoje atrodo kaip ironiškas paminklas posovietinei Gariūnų epochai, paminklas, kuriame daugelis vyresnio ar vidutinio amžiaus žmonių gali vienu ar kitu mastu atpažinti ir save“ („Vizualinės Parulskio diversijos“, Betonas ir barokas). 2016 m. šis mažosios architektūros objektas jau beveik be jokios ironijos tampa klasika, verta įtraukti į nuolat atnaujinamą ir perleidžiamą Naujosios architektūros gidą: nors nebegaminamas nuo 2010 m., jis, kaip teigiama Betono ir baroko įklijoje, tebelieka paklausus, ieškomas ir perkamas.

Architektūrinės fotomanipuliacijos Parulskiui, regis, nėra atsitiktinė idėja: kontrastingojo 10 dešimtmečio pradžioje architektūros studijose Vilniaus dailės akademijoje išlavintą architekto žvilgsnį menininkas pritaikė „statyboms“ popieriuje. Tokia architektūros forma išlaisvina vaizduotę, neįpareigoja, leidžia žaisti ir ne tik kurti naują tikrovę, bet ir sykiu kritikuoti esamą. Be to, ji pasirodė esanti palanki aplinkai, nekenksminga, netriukšminga, ekologiška, tvari, jautri, ergonomiška – vartokite kokius tik norite šiandien madingus urbanistinės plėtros epitetus, visi jie čia tiks. Kitaip nei ne visada pavykę, tačiau įgyvendinami architektūriniai sprendimai, Parulskio manipuliacijos tūrį įgauna nebent žvelgiant pro kartoninius 3D akinius su vienu raudonu ir kitu žydriu lęšiu arba iškirpus ir susilanksčius popierinį „klasikinio kiosko“ modelį. Visos šios pramogos yra minėto leidinio dalis, kaip ir prie viršelio prisegta architektūriškų juodų degtukų dėželė – dar vienas pokštas, pernelyg gundantis nušluoti nuo žemės paviršiaus dar kokį nors įgrisusį Vilniaus objektą.

Parulskio meną dar galima pavadinti populiariu. Šis žodis daugiaprasmis – jis gali reikšti ir „visiems prieinamas, suprantamas“, ir „žinomas, garsus“, ir „daugelio mėgstamas“. Manau (ar tikiuosi), kad visos šios reikšmės bent iš dalies tinka Parulskio kūrybai. Jis kuria aiškiai ir suprantamai, užuot siekęs paklaidinti žiūrovą sudėtingų reikšmių slėpynėse. Po 2017 m. festivalio „Vilnius Street Art“, kuriam Parulskis sukūrė Išnykimo tašką (dar vieną fotomanipuliaciją, dėl kurios Gedimino prospektą ties Lukiškių aikšte kertantis tikras troleibusas akimirkai „pradingdavo“ kaip anie Dingusio Vilniaus objektai – ne užstodamas, o atidengdamas tolesnę prospekto panoramą), manau, jo kūrybą galima pavadinti ir visiems prieinama, ir garsia, ir galbūt net – daugelio mėgstama.

Be to, kaip jau paaiškėjo, Parulskis nesidrovi pasirodyti populiariuose kontekstuose – nuo komiksų pačioje 10 dešimtmečio pradžioje žurnale moksleiviams Aušrinė ir autostradoje Vilnius–Kaunas „Roko maršo“ kontekste iki jau minėto gatvės meno festivalio. Tačiau tai nereiškia, kad jo kūriniai nereprezentuojami „rimtesnėse“ erdvėse: pavyzdžiui, Parulskio komiksų serija, interpretuojanti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno kūrybinio ir politinio gyvenimo momentus, buvo vienos įdomiausių 2016 m. parodos ir meninio tyrimo Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas dalis (Nacionalinė dailės galerija, kuratorius Šarūnas Nakas). Čia, kažkiek panašiai kaip ir fotomanipuliacijų serijose, Parulskis paprasta ir populiaria kalba atskleidžia netikėtus ir vėl komiškus kontrastus: tarp oficiozinės sovietinės retorikos ir buitiškų užkulisių, kairiųjų idėjų persmelktos 7 dešimtmečio Vakarų Europos ir tarnybinėse kelionėse kompozitorių nuolat lydinčio lietuviško kaimo ir tautos dvasios ilgesio.

Parulskio kūrybiniai juokai taikliai, nors per daug nesureikšmintai baksteli į kai kurias dabarties (ar praeities dabartyje) problemas ir ydas. Tačiau paradoksalu: kritikuodamos jo fotografijos sykiu parodo ir urbanistinių bei socialinių nenuoseklumų žavesį. Buitiškai jaukiai „įstiklinusios“ Šv. Jonų bažnyčios bokšto balkonėlį ir iki „klasikos“ lygio pakylėjusios skardinį kioską, jos suartina „aukštąją“ ir „žemąją“ architektūrą, kultūrą ir socialinę struktūrą ir nesigėdydamos priima kito Parulskio, Ernesto, herojaus išsakytą tiesą, kad betonas esąs šiandieninių lietuvių gotika, renesansas ir barokas („Eutanazijos“, Betonas ir barokas).

Lina Michelkevičė