Leopolda Surgailis – vienas lietuviškosios ekspresionistinės tapybos tradicijos puosėlėtojų. Pagrindiniai pasikartojantys motyvai – šv. Jurgio ir šv. Mykolo medinės skulptūrėlės, kartais papildomos kitų šventųjų figūromis, taip pat Užgavėnių eitynės ir muzikantai. Surgailis, kaip ir XX a. pirmoje pusėje arsininkai, primityvistinėje tautodailėje labiausiai žavisi lakoniškų formų apibendrinimu, stabilumo ir ekspresijos deriniu, dekoratyviu koloritu. Bet, kitaip nei šiems, dievukų skulptūrėlės ar Užgavėnių kaukės jam nėra tik natiurmorto elementas. Šie motyvai jam tampa pagrindiniais, kartu įgaudami kitokią interpretaciją. Kova su blogiu, nuodėmė, atgaila, užuojauta, linksmybių šėlsmas ar sielvartas perteikiami tais pačiais vaizdiniais. Groteskiškas piešinys, grafiški sprendimai kaitaliojasi su koloristiniais. Šventuosius traktuodamas subjektyviai Surgailis tradiciniai ikonografijai suteikia savitų bruožų.

 

Apie du savo mėgstamiausiaus jis sakė: „Arkangelas Mykolas yra Dievo karys, dangiškosios kariuomenės generolas, kuris viską tvarko. Jurgio – kitas aspektas, erotiškesnis. Mykolui svarbesnė kova su konkurentu, tarkim, su šėtonu. Jurgis tarsi prašosi vaizduojamas ant arklio, o Mykolo ant arklio nesodinu. Man patinka skulptūrinės liaudies dievukų kompozicijos, kur Mykolas stovi ant velnio, vaizduojama kova, priešo nugalėjimas.“

 

Surgailio ekspresionizmas vitališkas, bet ne destruktyvus. Kartu menininkui svarbu tik tai, kas amžina ir mažai keičiasi: personažai išrikiuojami lyg antikiniuose frizuose ar romaninėje freskoje, kiekviena figūra monumentali, jų grupės juda iškilmingu ritmu. Fonas visada neutralus, didelės figūros užpildo visą paveikslo plokštumą. Siekdamas sintetiškumo autorius apibendrina siluetus, naudoja dideles kontrastingų spalvų dėmes. Vitališkumo įspūdį menininkas sukuria ekspresyviomis linijomis, suteikdamas piešiniui deformacijos ir grotesko elementų. Koloritas visada tarnauja piešiniui.

 

Surgailis sako: „Svarbu kompozicija, kad ir ką vaizduotum – angelą ar velnią, svarbu, ar jie harmoningai dera. Harmonija yra viskas, kompozicija ar piešinys – tas pats. Spalva mene nėra pagrindinis dalykas. Spalvos veikia tada, kai yra sujungtos su piešiniu, su tuo, kas vaizduojama. Jei vieną spalvą išaukštinsi – nieko nebus. Pirma piešiu, o paskui tapau ant drobės ar kartono. Tas plotas yra mano ir turiu jį pripildyti. Man reikia, kad tiktų formatas, tada galiu su juo pyktis, galinėtis, jį mylėti. Svarbiausia – sukomponuoti, sudėti tai, ką noriu vaizduoti, kas mane paveikė. Figūrinėje kompozicijoje negali daryti bet ko.“

 

Surgailio tapyba galima sieti su vokiečių neoekspresionistu Markusu Lupertzu. Abu simbolinę prasmę turinčiuose daiktiškuose motyvuose įtaigiai suderina abstrakciją ir empatiją per linijos, spalvos ir formos santykius. Kartu neekspresionizmo tapybą Surgailis papildo siužetais ir formomis, susijusiomis su jo aukštaitiška kilme ir vietos tradicija.

 

Raminta Jurėnaitė

 

 

Skaitykite apie menininką ir kitus jo kartos dailininkus Kultūros istorijos skiltyje.