Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.
Leonid Alekseiko
|
Trumpa Biografija
Parodos
Asmeninės parodos
2013 Leonid Alekseiko ir Rolano Stankūno piešinių paroda. Fluxus ministerija, Kaunas
Grupinės parodos
2014 Jonavos miesto dailininkų paroda, projektas Meno trikampis. Ukmergės kraštotyros muziejus2014 Alytaus 1-oji jaunųjų kūrėjų bienalė Meno impresija. Alytaus kultūros ir komunikacijos centras 2014 VDA Kauno fakulteto darbų paroda. Jurbarko kultūros centras 2013 VDA Kauno fakulteto Tapybos studijos studentų 2013 baigiamųjų darbų paroda. Varpo gimnazija, Kaunas 2013 VDA Kauno fakulteto Vizualaus meno katedros Tapybos studijos absolventų darbų paroda. Galerija „HOMO LUDENS“, Jonava 2013 VDA Kauno fakulteto Vizualaus meno katedros studentų darbų paroda. Anykščių kultūros centras 2013 VDA Kauno fakulteto Tapybos studijos studentų darbų paroda. Jurbarko parodų ir koncertų salė 2012 VDU menotyros studijų studentų organizuotas projektas Kartų portretai, vyr. vadovė Virginija Vitkienė. Kaunas 2012 VDA Kauno fakulteto studentų darbų paroda. Kaišiadorių kultūros ir meno centras
Apie kūrybą
Leonidas Alekseiko – jaunosios kartos tapytojas. Gyvena ir kuria Kaune. 2008 m. įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (tada Kauno instituto) stiklo specialybę, 2010 m. perėjo į tapybą, 2013 m. įgijo tapybos bakalauro, o 2015 m. – tapybos magistro laipsnį. Alekseiko tapybos stilius susiformavo jau studijų laikais. Tuo metu jis aktyviai dalyvaudavo grupinėse parodose, vienas svarbiausių apdovanojimų (2014 m. konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ papildoma premija ir publikos prizas) buvo laimėtas studijuojant magistrantūroje. Pirmieji Alekseiko žiūrovai, matę peržiūrų, diplominius darbus, ir dabar lengvai atpažįsta jaunojo tapytojo stilių. Jo kūrybą Lietuvoje galima gretinti su gausėjančios, bet nedominuojančios naujojo realizmo ar hiperrealizmo krypties pavyzdžiais (Jūratės Jarulytės, Augustino Žygimanto, Patricijos Jurkšaitytės ir kt. darbais). Anksti pamėgta ir perprasta naujojo realizmo stilistika paveikė tapytojo kūrybą. Jis seniai tęsia tapybos darbų seriją (Formuojanti aplinka), o ir pavieniai kūriniai (Mama ir brolis, 2013; Šeima, Autoportretas, abu 2014) yra kaip vientisas autoriaus pasakojimas, neišklystant iš savo susikurtos erdvės – pačios artimiausios aplinkos. Ne veltui jo tapybą galima lyginti su asmeniniu nuotraukų albumu. Jame galima atrasti daug buitinių scenų, „nieko neveikimo“ fragmentų, pozavimo, „nepasisekusių“nuotraukų su nusisukusiomis figūromis ir pan. Tačiau visi šie tarsi nekokybiški bandymai, kurie paprastai įdomūs tik šeimos nariams, tapyboje sėkmingai paverčiami visuotiniu apžiūros objektu. Taip nutinka, kai tapytojas, pasirinkdamas XXI a. realizmą kaip išeities tašką, mistifikuoja atsitiktinę fotografijos kompoziciją. Alekseiko, meistriškai kurdamas prislopintų, tamsių spalvų aplinką (buto interjeras ar akademijos erdvės su figūromis), nieko neapibendrina, nenuslepia nė vienos detalės ir nepalengvina žiūrovui užduoties – neišskiria svarbiausių vizualizuojamos erdvės reikšmių. Kaip ir senieji teksto meistrai, sugebėję ekphrasis (vaizdingo aprašymo) būdu atskleisti skaitytojui nematyto atvaizdo grožį, jaunasis tapytojas priverčia žiūrovą dar ir dar kartą „perskaityti“ visas paveikslo „smulkmenas“ ir pradėti įtarinėti kasdienišką aplinką slepiant nekasdieniškus dalykus. Kristina Budrytė
|