Devintajame dešimtmetyje Leonas Linas Katinas, kaip ir Eugenijus Antanas Cukermanas, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Laima Drazdauskaitė ir Alfonsas Žvilius, pradėjo eksponuoti paveikslus, kuriuose kaitaliojasi abstrakcijos, gamtos motyvai ir simboliai. Dėl sovietmečio draudimų ir apribojimų architekto profesijos atsisakiusiam Katinui tapyba – laisvės ir eksperimentų laukas. Menininkas žaidybiškai ir ironiškai laužė nusistovėjusias normas.

 

Pirmiausia jis naujai interpretavo peizažo žanrą, vėliau ne mažiau netradiciškai traktavo pačias įvairiausias temas praplėsdamas abstrakčiosios tapybos įvaizdžių lauką ir specifines raiškos priemones. Neramią jaunystės dvasią Katinas išsaugojo ir vėlesniais kūrybos periodais. Anot Viktoro Liutkaus, menininkas „yra amžinas nenuorama, provokatorius, nenusikerpąs plaukų vyngėrys, visokių kultūros tekstų ir žemiškų kontekstų interpretatorius, sumanymų skleidėjas Vilniuje ir provincijoje. Jeigu dabartinės Lietuvos dailės atstovų tarpe pradėtume ieškoti kūrėjo, kurio darbuose ir veikloje jungtųsi dar sovietmečiu brendusi ir išsaugota avangardo dvasia su šių dienų meno raiškos laisve, atsimuštume į L. Katiną.”

 

Menininkas inspiracijų semiasi iš pačių įvairiausių šaltinių – nuo Tibeto budistinio meno iki lietuviško etnografinio palikimo, nuo gamtos iki kasdienės buities. Katino tapyboje yra užuominų į peizažus, augalus, vėliavas, kilimus, antklodes, taip pat ir į archetipinius ženklus, sakralinius objektus ar net kitų dailininkų kūrinius, bet kartu visi motyvai smarkiai abstrahuojami. Kai kuriose drobėse yra ir užrašų ar arba pavienių raumeninių elementų.

 

Ankstyvuosiuose paveiksluose peizažo ir kitus motyvus jis apibendrindavo pasitelkdamas organiškų ir geometrinių formų redukciją. Taip kopų kraštovaizdis pereina į lakonišką kartografinį žemėlapį, kuriame supriešinamos netaisyklingos žalia ir rusva plokštumos. Kitose drobėse jis komponuoja dviejų ar daugiau spalvų horizontalius dryžius arba apsiriboja baltos plokštumos monochromija. Svarbus šiuo periodu daugelyje drobių ir plokštumos reljefo išraiškingumas.

 

Menininkas paraleliai plėtoja geometrinę, gestišką, emblemišką tapybą, kurią papildo tekstais. Pavieniuose kūriniuose ar jų grupėse ši skirtinga meninė kalba labai susipynusi. Svarbią reikšmę įvairiais periodais menininkas skyrė kūrybos procesui. Ypač vėlyvojoje kūryboje jis palieka matomus spontaniško tapymo pėdsakus. Dailininkas dengia spalvą keliais sluoksniais išgaudamas reljefinę faktūrą arba drobės paviršiaus fragmentus palieka neužtapytus. Taiko ir liejimo techniką. Perpjauna plokštumas ar naudoja asambliažui ir koliažui artimus elementus. Tapytoją domina paveikslo plokštumos ir krašto, tapybos ir rėmo dermė. Jis tyrinėja paveikslą tiek kaip atvirą lauką, tiek kaip objektą.

 

Kai kada savo kūryboje Katinas nutrina tapybos ir performanso ar akcijos ribas. Po 1995-ųjų šalia grynai tapybinių akcijų yra surengęs ir kultūrinių politiškai angažuotų performansų. Sukūrė ir nemažai tapybos darbų ant popieriaus. Jie daug kameriškesni ir lyriškesni. Buities daiktai, archetipiniai ženklai, kosmologiniai motyvai čia apibendrinami ir komponuojami į griežtas konstruktyvias kompozicijas. Tarp redukuotų kompozicijų, taupių grafiškų ženklų ir transparentiškų švytinčių spalvų dekoratyvaus rafinuotumo atsiranda ypatinga prislopinta įtampa.

 

Savo aliejinės ir akvarelinės tapybos idėjas Katinas plėtoja gausiose darbų grupėse, kurios nesudaro griežtos ciklo ar serijos sekos. Dažnai tą patį motyvą jis daug sykių interpretuoja varijuodamas linijinius ir spalvinius derinius bei ritmą.

 

Raminta Jurėnaitė

Asmeninės parodos

2011 Lietuviški ženklai. Galerija „Arka“, Vilnius

2010 69. Ir ačiū Dievui. Galerija „Meno parkas“, Kaunas; galerija „Baroti“, Klaipėda

2009 68. Ir ačiū Dievui. Galerija „Meno niša“, Vilnius

2004 Tapyba. Vilniaus rotušė

2003 Nepageidaujami spalvų mišiniai. Galerija „O11“, Vilnius

2002 Piešiniai. Galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius

1999 Ant popieriaus. Galerija „Lietuvos aidas“, Vilnius

1993, 1996, 2000 Galerija „Lietuvos aidas“, Vilnius

1990 Dailės parodų rūmai, Vilnius

1987 Leono Lino Katino ir Dalios Kasčiūnaitės tapybos paroda. Dailės parodų rūmai, Vilnius

1984, 1988 Lietuvos TSR meno darbuotojų rūmai, Vilnius

1974 Miestų statybos projektavimo institutas, Vilnius

1973 Parodų paviljonas, Talinas

1968 Lietuvos TSR rašytojų sąjungos klubas, Vilnius

1967 Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, Vilnius

 

Grupinės parodos

1994 Grupės „24“ paroda. Galerija „Spadem“, Paryžius; municipalinė biblioteka, Tūras, Prancūzija

1993 Lietuvių tapyba ant popieriaus. „Schwerinisches Palais“, Berlynas

1990–1992 Grupės „24“ parodos. Dailės parodų rūmai, Vilnius

1990 Apokalipsė ir tikėjimas, šiuolaikinė Lietuvos dailė. Marburgo universiteto Dailės ir kultūros istorijos muziejus

1990 Lipės krašto muziejus, Detmoldas, Vokietija

1989 Lietuvos dailės paroda. Galerijos „Angkoget“ ir „Konstepidemin“, Geteborgas, Švedija

1988 Mitas dabarties tapyboje. Dailės parodų rūmai, Vilnius

1987 Tarybų Lietuvos dailė. Centriniai menininkų namai, Maskva

1975, 1978, 1984 Vilniaus tapybos trienalės. Dailės parodų rūmai, Vilnius