Devintajame dešimtmetyje Leonas Linas Katinas, kaip ir Eugenijus Antanas Cukermanas, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Laima Drazdauskaitė ir Alfonsas Žvilius, pradėjo eksponuoti paveikslus, kuriuose kaitaliojasi abstrakcijos, gamtos motyvai ir simboliai. Dėl sovietmečio draudimų ir apribojimų architekto profesijos atsisakiusiam Katinui tapyba – laisvės ir eksperimentų laukas. Menininkas žaidybiškai ir ironiškai laužė nusistovėjusias normas.

Pirmiausia jis naujai interpretavo peizažo žanrą, vėliau ne mažiau netradiciškai traktavo pačias įvairiausias temas praplėsdamas abstrakčiosios tapybos įvaizdžių lauką ir specifines raiškos priemones. Neramią jaunystės dvasią Katinas išsaugojo ir vėlesniais kūrybos periodais. Anot Viktoro Liutkaus, menininkas „yra amžinas nenuorama, provokatorius, nenusikerpąs plaukų vyngėrys, visokių kultūros tekstų ir žemiškų kontekstų interpretatorius, sumanymų skleidėjas Vilniuje ir provincijoje. Jeigu dabartinės Lietuvos dailės atstovų tarpe pradėtume ieškoti kūrėjo, kurio darbuose ir veikloje jungtųsi dar sovietmečiu brendusi ir išsaugota avangardo dvasia su šių dienų meno raiškos laisve, atsimuštume į L. Katiną.”

Menininkas inspiracijų semiasi iš pačių įvairiausių šaltinių – nuo Tibeto budistinio meno iki lietuviško etnografinio palikimo, nuo gamtos iki kasdienės buities. Katino tapyboje yra užuominų į peizažus, augalus, vėliavas, kilimus, antklodes, taip pat ir į archetipinius ženklus, sakralinius objektus ar net kitų dailininkų kūrinius, bet kartu visi motyvai smarkiai abstrahuojami. Kai kuriose drobėse yra ir užrašų ar arba pavienių raumeninių elementų.

Ankstyvuosiuose paveiksluose peizažo ir kitus motyvus jis apibendrindavo pasitelkdamas organiškų ir geometrinių formų redukciją. Taip kopų kraštovaizdis pereina į lakonišką kartografinį žemėlapį, kuriame supriešinamos netaisyklingos žalia ir rusva plokštumos. Kitose drobėse jis komponuoja dviejų ar daugiau spalvų horizontalius dryžius arba apsiriboja baltos plokštumos monochromija. Svarbus šiuo periodu daugelyje drobių ir plokštumos reljefo išraiškingumas.

Menininkas paraleliai plėtoja geometrinę, gestišką, emblemišką tapybą, kurią papildo tekstais. Pavieniuose kūriniuose ar jų grupėse ši skirtinga meninė kalba labai susipynusi. Svarbią reikšmę įvairiais periodais menininkas skyrė kūrybos procesui. Ypač vėlyvojoje kūryboje jis palieka matomus spontaniško tapymo pėdsakus. Dailininkas dengia spalvą keliais sluoksniais išgaudamas reljefinę faktūrą arba drobės paviršiaus fragmentus palieka neužtapytus. Taiko ir liejimo techniką. Perpjauna plokštumas ar naudoja asambliažui ir koliažui artimus elementus. Tapytoją domina paveikslo plokštumos ir krašto, tapybos ir rėmo dermė. Jis tyrinėja paveikslą tiek kaip atvirą lauką, tiek kaip objektą.

Kai kada savo kūryboje Katinas nutrina tapybos ir performanso ar akcijos ribas. Po 1995-ųjų šalia grynai tapybinių akcijų yra surengęs ir kultūrinių politiškai angažuotų performansų. Sukūrė ir nemažai tapybos darbų ant popieriaus. Jie daug kameriškesni ir lyriškesni. Buities daiktai, archetipiniai ženklai, kosmologiniai motyvai čia apibendrinami ir komponuojami į griežtas konstruktyvias kompozicijas. Tarp redukuotų kompozicijų, taupių grafiškų ženklų ir transparentiškų švytinčių spalvų dekoratyvaus rafinuotumo atsiranda ypatinga prislopinta įtampa.

Savo aliejinės ir akvarelinės tapybos idėjas Katinas plėtoja gausiose darbų grupėse, kurios nesudaro griežtos ciklo ar serijos sekos. Dažnai tą patį motyvą jis daug sykių interpretuoja varijuodamas linijinius ir spalvinius derinius bei ritmą.

Raminta Jurėnaitė