Leonas Katinas pradėjo savo kūrybinį kelią kaip tradicionalistas. Nuo ketvirtojo iki septintojo dešimtmečio tapydamas peizažus, natiurmortus, portretus jis meistriškai naudojo natūralistinę tapybos kalbą tik saikingai ją pagyvindamas impresionistiniais ar ekspresionistiniais realizmo elementais. Apie 1960-1962 metus kai kurie jo gamtos peizažai ir natiurmortai įgauna daug ryškesnes nei natūroje spalvas ir gestiškus virpančius potėpius.

 

Septintajame dešimtmetyje Katino tapyba keičiasi, nors vėlyvojoje kūryboje išlieka ta pati ikonografija, kol galiausiai jis visai nutolsta nuo ankstesnių periodų darbų. Dailininkas ir toliau tapo medžių grupių ir miškų peizažus vasarą ir rudenį, paežerių ir pajūrio panoramas, natiurmortus su medinėmis šventųjų statulėlėmis, lėlėmis, knygomis ir buities daiktais, pažįstamų portretus, autoportretus. Tiesa, dabar jis nutrina ribą abstraktaus fono ir vaizduojamojo motyvo ribą, ir nors natūros stebėjimas šiuose paveiksluose taip pat atsispindi, jis nebėra toks tiesioginis. Visa, ką dailininkas vaizduoja, pavirsta vientisomis įvairialypėmis ornamentinėmis kompozicijomis. Vienus motyvus galima lengvai atpažinti, kitų yra tik užuominos, o treti iš viso virsta abstrakčiais ženklais.

 

Savo paveiksluose Katinas taip sulieja skirtingus erdvinius planus, kad jie galiausiai tampa klaidžiu labirintu iš zigzagu judančių linijų ir susipinančių plokštumų. Būdingas jo abstrakčių ornamentų motyvas, atsirandantis aštuntajame dešimtmetyje, yra karpyti plokštumų kraštai. Visos šios painios struktūros paradoksaliai išsaugo pagrindinio karkaso architektoninį konstruktyvumą. Geometrija čia yra natūros ir formų abstrakcijos rišamoji grandis. Panašiai ir koloritas paremtas patirtais regimaisiais įspūdžiais: pievų žaluma, šalnos pakąstų lapų spalvomis ir dangaus ar vandens mėlyne, bet jų derinius sukuria pats menininkas. Katinas juos pasirenka labai drąsius ir originalius. Garstyčių geltoną jis derina su skaisčiai raudona, sodria mėlyna ir keliais žalios atspalviais, sukuria netikėtus oranžinės su violetine ir žalia bei mėlyna santykius. Į ryškių spalvų derinius jis įterpia baltas dėmes ir juodus kontūrus. Spalvos čia tokios ryškios – kone signalinės.

 

Šalia daugiaspalvių kompozicijų yra nemaža beveik monochrominių kūrinių grupė. Tai vien tik duslia žalia, kone pereinančia į mėlyną, nutapyti lapuočių medžių pavidalai, tampantys plokščiais ornamentais. Kone visuose paveiksluose Katinas naudoja tirštus, daugiasluoksnius dažus suteikdamas paviršiams išraiškingą tekstūrą. Bet yra ir kitokių šio periodo paveikslų. Juose geometrizuotas formas keičia organinės tekančios ir tapomos jos plonyčiais lesiruotais kone akvarelinio skaidrumo dažų sluoksniais.

 

Sunku šiandien pasakyti, kodėl vėlyvojoje kūryboje Katinas atsisakė tradicionalizmo ir kodėl jo tapyboje užvirė toks aistringas konfliktas tarp meno ir gyvenimo, realybės ir vaizduotės. Kad ir kokia buvo ankšta gyvenimo erdvė, kurioje menininkas kūrė, ir kad ir kiek nedaug jis būtų galėjęs pažinti šiuolaikinio meno procesus, galiausiai į jo kūrybinį palikimą žvelgiama iš platesnės perspektyvos. Ir nors Leono Katino vėlyviems paveikslams sunku surasti analogų šiuolaikiniame mene, bet jie atrodo stebėtinai nūdieniški.