Tapytojas, poetas, rašytojas Leonardas Gutauskas nuo 1960 m. aktyviai dalyvauja lietuviškos dailės vyksme. Niekada nebuvęs konjunktūrinio meno dainiumi, nėra ir anuometinės kultūros tremtinys: sovietmečiu datuojamos jo autorinės knygos, kelios didelės personalinės parodos, valstybiniai apdovanojimai, monografija. Vis dėlto sovietinėje dailėje Gutauskas yra atsiskyrėlis, baustas ne tik paties pasirinkta vienatve, bet ir priverstine izoliacija. Jo tapyba kaltinta atotrūkiu nuo „aktualių epochos problemų“, iš tiesų vargiai įsikomponuoja tuometinio meno aprėptyje, o pavardė beveik neaptinkama atrankinių grupinių parodų sąrašuose.

 

[...] Tapybos interesų sfera – memorialinė tapyba, religinis, mitologinis žanras, portretai, natiurmortai. Maždaug iki 9-ojo dešimtmečio vidurio dailininkas tapo žmones, vėliau susidomi dvasiniais jų atitikmenimis, įamžina konkrečių asmenų, tautos, istorijos atmintį. Gutausko plastika ne sykį patiria metamorfozes – išmėginami ekspresyvūs ir dekoratyvūs, rafinuotai stilizuoti ir liaudiškai primityvūs, sukonkretinti ir abstraktūs jos modeliai. Vis dėlto visų laikotarpių dailėje justi vienkryptis dailininko apsisprendimas, jam būdingos estetinės ir etinės nuostatos: krikščioniška morale motyvuota rimtis ir atida klasikinei harmonijai.

 

Dailininko pažiūros ieško patirties religinėje tradicijoje. Iš ten ateina ne tik vaizdo darna, bet ir plastikos dariniai – altorinio paveikslo principas, tam tikros ikonografinės schemos, spalvų simbolika, dėmesys gotikos menui, sąlygiškai, išgrynintai bizantiškų ikonų erdvei, ritualui. Pagarbiai žavimasi ir senuoju lietuvių liaudies menu, ypač statiškų formų skulptūros ekspresija. Sakralinės dailės patirtis, kūribingai adaptuojama Gutausko tapyboje, nėra varomoji jėga, o veikiau tramdymo įrankis – ji užtikrina paveikslų orumą, maldo dailininko žmogiškąsias aistras ir meninį temperamentą. Geriausiuose jo darbuose visad apstu egzistencinio ir kūrybinio nerimo, bet esama ir stoiško susitaikymo – tai būtų galima pavadinti laikinumo ir amžinybės sandėriu.

 

Cituota iš: Leonardas Gutauskas, tapyba, akvarelė, piešiniai, Vilnius: VšĮ „Galerija TaDas“, 2008, p. 12.

 

Vėlyvuose Leonardo Gutausko paveiksluose dominuoja ledo spalva. Tokius paveikslus tegalėjo nutapyti žmogus, daug kartų stebėjęs įvairiausius (o jie iš tiesų - begaliniai) ledo atspalvius. Bet, aišku, ledas čia ne ką tepadėtų, jei tapytojo dvasiai būtų svetimi kultūros, amžinybės ir kančios fenomenai. Leonardas Gutauskas niekados nebuvo tremtinys. Bet jo atvirybė skausmingai savosios tautos istorijai, regis, leido kristi tapytojo dvasion ledinėms kančios sidabro dulkėms. Jis taip pat nėra nei mistikas, nei šventasis. Bet nuolatinis rūpestis dėl žmogaus situacijos amžinybės akivaizdoje, matyt, nusvidino jo dvasią žvaigždžių šviesa. Ir tik tuomet galėjo rastis paveikslai, kuriuose ledo žvilgesys mėgina jungtis su transcendencijos spindesiu.

 

[...] Tad kur yra šio tapytojo kūryba moderniosios lietuvių tapybos žemėlapyje? Ogi ten, kur susikerta istorija ir amžinybė, etnosas ir žmonija, fizika ir metafizika. Jūs pasakysite, jog ten stovi bemaž visi talentingi kūrėjai. Tuomet aš pridursiu, kad Leonardo Gutausko paveiksluose ši keliaguba sankirta yra išreikšta akivaizdžiau, nuoširdžiau ir paprasčiau nei daugelio. O būtent šito mes jau esam pasiilgę po 20 a. kultūros komplikuotybių, kaip tyro, vėsaus ir spindinčio ledo kalno.

 

Cituota iš: Alfonsas Andriuškevičius, „Lietuvių dailė: 1975-1995“, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 177-178.

 

Parengė Danguolė Butkienė

Išvarymas iš rojaus; 2000 (apie Gutausko tapybą ant popieriaus)