Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Laima Drazdauskaitė
Laima
Trumpa biografija
  • Tapytoja.
  • Gimė 1947 m. Kaune.
  • 1968 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • 19681969 m. dėstė Telšių taikomosios dailės technikume.
  • Nuo 1969 m. dėsto Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje.
  • Nuo 1970 m. dalyvauja parodose. Gyvena ir kuria Kaune.
  • Nuo 1996 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės, Nacionaliniame M. K.Čiurlionio dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Laimos Drazdauskaitės gamtos peizažai ir natiurmortai visada yra kontempliatyvūs „sielos peizažai“. Ji subtiliai suderina regimuosius įspūdžius su vidiniais išgyvenimais. Savo paveikslams motyvų ji randa pajūryje, paežerėse, išvykose po kaimus ir savo gyvenamojoje vietoje Kaune. Susiklostė trys pagrindinės glaudžiai susipynusios jos kūrybos teminės grupės: peizažai, etnografinės kultūros reliktai ir atmosferos reiškiniai.
 
Ankstyvuoju kūrybos periodu nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo vidurio menininkės svarbiausia tema – konkretūs peizažai, kuriuos ji subtiliai abstrahuoja. Skaidrių monochrominių mėlynų ir balkšvai gelsvų spalvų fone taupiais grafiškais juodais, baltais ir gelsvais štrichais ji nužymi vietovių topografines, želdinių ypatybes ir tokias detales, kaip aptvarai, – vartus, tiltelius. Čia svarbu ir tuštuma. Kai kada dailininkė taiko linijinę perspektyvą, bet dažniausiai apsiriboja dviem planais.
 
Svarbiausia šio periodo spalva – šalta žydra, asocijuojama su dangaus ir jūros toliais. Žydra Drazdauskaitės paveiksluose išraiškingai varijuojama nuo intensyvios, kone mėlynos, iki šviesios, priartėjančios prie baltos. Šiuose ankstyvuosiuose peizažuose dailininkė vaizduoja vėjuotą, žvarbią ar saulėtą dieną ir akimirksnio kaitos ore įspūdį. Dėl didelių žydrų ir balkšvų plokštumų pulsavimo, blikų vibracijos ir lengvo ažūrinio piešinio peizažai kelia efemeriško reginio įspūdį. Tai dar labiau sustiprina lengva eskiziška tapymo maniera, plonas dažų sluoksnis. Linija ir spalva ankstyvuosiuose peizažuose vienodai svarbi. Vieni peizažai atrodo žaismingi, kituose perteikiamos ilgesio ir liūdesio nuotaikos.
 
Apie Drazdauskaitės paveikslų parodą Kaune 1982 metais Alfonsas Andriuškevičius rašė: „Kokios vis dėlto tos nuotaikos, gimstančios autorės sieloje ir išreiškiamos subtiliais spalviniais deriniais, jautria linija, potėpiu? Tai šviesi, rytinė. Arba ilgesinga tolių. Ir minorinė liūdnoka, melancholiška. Jos visos pinasi nėra labai grynos ir pastovios, jų kaita nuolatinė – nelyginant Lietuvos oro“. Iš tiesų, menininkei pavyksta perteikti tiek savo, tiek oro permainingumą.
 
Atmosferos reiškiniai Drazdauskaitę domins ir vėliau, kol galiausiai net taps viena pagrindinių jos temų. Tiesa, jie įgis kitokį, labiau abstrahuotą pobūdį. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio menininkė nebetapo panoraminių vaizdų, nefiksuoja gamtovaizdžio topografijos. Pajūryje, paežerėje ar kaimo sodyboje ji išsirenka kokį nors vieną peizažo fragmentą, pavienius gamtos ir aplinkos bei buities objektus, turinčius paslaptingumo aurą – tai kapinės, dauba, akmuo, šulinys, lizdas, veidrodis, nendrės, krūmai. Prie motyvų ji priartėja taip arti, kad šie praranda ryškius kontūrus ir materialumą. Kontempliuodama ji kone susilieja su aplinka.
 
1992 metais Drazdauskaitė rašė: „Aš stebiu augalus, vandenį, smėlį, debesis, praslenkančius šešėlius, prietemą ir t.t. Aš ieškau erdvės, spalvų, kad visa tai gyventų mano drobėje“. Pagrindiniais Drazdauskaitės paveikslų veikėjais tampa šnaresiai ir šnabždesiai tyloje ir prietemoje, vėjas, lietus, rūkas, sniegas, šerkšnas, saulės spindulių šviesa ir kaitra.
 
Raminta Jurėnaitė
MMC video
„Tapytojas turi sugebėti pasižymėti savo įspūdį, o ne nupiešti natūrą“, – teigia tapytoja Laima Drazdauskaitė. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 09 30.
Parodos
Asmeninės parodos
2011 Tapybos paroda iš ciklo Duetai, kartu su Audrone Petrašiūnaite. Galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas
2007 Grafikos galerija, Kaunas
2006 Kolegijos galerija, Vroclavas, Lenkija
2003 Šiaulių paveikslų galerija
1997 Giedrės Bartelt galerija, Berlynas
 
Grupinės parodos
2010 Peizažo mimikrija ir kamufliažas. Galerija „Arka“, Vilnius
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
2003 Vasaros šventė. „Konrad-Adenauer-Stiftung“, Berlynas
2002 Prūsų mėlyna. Oranžerijos galerija, „Park Sanssouci“, Potsdamas, Vokietija
2002 Ars Baltika. Meno muziejus, Koupavoguras, Islandija
1999 Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1998 Šiuolaikinė dailė iš Kauno: Lūžio karta. Galerija „Fjosangersamlingene“, Bergenas, Norvegija
1998 Lietuvos dailė. Moters patirtis. Nacionalinis moterų dailės muziejus, Vašingtonas
 
Daugiau
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Tapyba Tapyba ant popieriaus
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.