Ankstyvuoju kūrybos periodu nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo vidurio menininkės svarbiausia tema – konkretūs peizažai, kuriuos ji subtiliai abstrahuoja. Skaidrių monochrominių mėlynų ir balkšvai gelsvų spalvų fone taupiais grafiškais juodais, baltais ir gelsvais štrichais ji nužymi vietovių topografines, želdinių ypatybes ir tokias detales, kaip aptvarai, – vartus, tiltelius. Čia svarbu ir tuštuma. Kai kada dailininkė taiko linijinę perspektyvą, bet dažniausiai apsiriboja dviem planais.

 

Svarbiausia šio periodo spalva – šalta žydra, asocijuojama su dangaus ir jūros toliais. Žydra Drazdauskaitės paveiksluose išraiškingai varijuojama nuo intensyvios, kone mėlynos, iki šviesios, priartėjančios prie baltos. Šiuose ankstyvuosiuose peizažuose dailininkė vaizduoja vėjuotą, žvarbią ar saulėtą dieną ir akimirksnio kaitos ore įspūdį. Dėl didelių žydrų ir balkšvų plokštumų pulsavimo, blikų vibracijos ir lengvo ažūrinio piešinio peizažai kelia efemeriško reginio įspūdį. Tai dar labiau sustiprina lengva eskiziška tapymo maniera, plonas dažų sluoksnis. Linija ir spalva ankstyvuosiuose peizažuose vienodai svarbi. Vieni peizažai atrodo žaismingi, kituose perteikiamos ilgesio ir liūdesio nuotaikos.

 

Apie Drazdauskaitės paveikslų parodą Kaune 1982 metais Alfonsas Andriuškevičius rašė: „Kokios vis dėlto tos nuotaikos, gimstančios autorės sieloje ir išreiškiamos subtiliais spalviniais deriniais, jautria linija, potėpiu? Tai šviesi, rytinė. Arba ilgesinga tolių. Ir minorinė liūdnoka, melancholiška. Jos visos pinasi nėra labai grynos ir pastovios, jų kaita nuolatinė – nelyginant Lietuvos oro“. Iš tiesų, menininkei pavyksta perteikti tiek savo, tiek oro permainingumą.

 

Atmosferos reiškiniai Drazdauskaitę domins ir vėliau, kol galiausiai net taps viena pagrindinių jos temų. Tiesa, jie įgis kitokį, labiau abstrahuotą pobūdį. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio menininkė nebetapo panoraminių vaizdų, nefiksuoja gamtovaizdžio topografijos. Pajūryje, paežerėje ar kaimo sodyboje ji išsirenka kokį nors vieną peizažo fragmentą, pavienius gamtos ir aplinkos bei buities objektus, turinčius paslaptingumo aurą – tai kapinės, dauba, akmuo, šulinys, lizdas, veidrodis, nendrės, krūmai. Prie motyvų ji priartėja taip arti, kad šie praranda ryškius kontūrus ir materialumą. Kontempliuodama ji kone susilieja su aplinka.

 

1992 metais Drazdauskaitė rašė: „Aš stebiu augalus, vandenį, smėlį, debesis, praslenkančius šešėlius, prietemą ir t.t. Aš ieškau erdvės, spalvų, kad visa tai gyventų mano drobėje“. Pagrindiniais Drazdauskaitės paveikslų veikėjais tampa šnaresiai ir šnabždesiai tyloje ir prietemoje, vėjas, lietus, rūkas, sniegas, šerkšnas, saulės spindulių šviesa ir kaitra.

 

Raminta Jurėnaitė

Asmeninės parodos

2011 Tapybos paroda iš ciklo Duetai, kartu su Audrone Petrašiūnaite. Galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas

2007 Grafikos galerija, Kaunas

2006 Kolegijos galerija, Vroclavas, Lenkija

2003 Šiaulių paveikslų galerija

1997 Giedrės Bartelt galerija, Berlynas

 

Grupinės parodos

2010 Peizažo mimikrija ir kamufliažas. Galerija „Arka“, Vilnius

2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, Vilnius

2003 Vasaros šventė. „Konrad-Adenauer-Stiftung“, Berlynas

2002 Prūsų mėlyna. Oranžerijos galerija, „Park Sanssouci“, Potsdamas, Vokietija

2002 Ars Baltika. Meno muziejus, Koupavoguras, Islandija

1999 Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

1998 Šiuolaikinė dailė iš Kauno: Lūžio karta. Galerija „Fjosangersamlingene“, Bergenas, Norvegija

1998 Lietuvos dailė. Moters patirtis. Nacionalinis moterų dailės muziejus, Vašingtonas