Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Kristina Inčiūraitė
Kristina
Trumpa biografija
  • Video filmų, video instaliacijų, fotografijų ir performansų kūrėja.
  • Gimė 1974 m. Šiauliuose.
  • 1999 m. baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą.
  • Nuo 2001 m. dalyvauja parodose.
  • Dirba ir gyvena Vilniuje.
  • Menininkės internetinė svetainė.
Apie kūrybą
Kristina Inčiūraitė gimė Šiauliuose, šeimoje, kurioje kone visi  (tėvai ir du broliai) yra medikai. Pasukusi į menus, ji juokavo, jog yra lyg tas trečias kvailasis brolis Jonas. Menai dažnai laikomi ne itin rimtu užsiėmimu, tačiau Inčiūraitė į pasirinktą profesiją žiūri rimtai ir disciplinuotai. Nuo 2001 m. parodose dalyvaujanti menininkė gali didžiuotis ilgu įgyvendintų kūrinių sąrašu.
 
Į meno lauką Inčiūraitė įžengė jau po didžiųjų pokyčių bangos, iškėlusios svarbiausius XX a. 10 deš. Lietuvos menininkus: Deimantą Narkevičių, Artūrą Railą, Dainių Liškevičių, Eglę Rakauskaitę ir kt. Vadinamoji lūžio karta įtvirtino instaliacijos, videomeno, performanso ir kūrybinio bendradarbiavimo principus ir gerokai išplėtojo meninės kalbos ir raiškos galimybes. Po studijų įsidarbinusi Šiuolaikinio meno centro kuratore, Inčiūraitė turėjo puikią galimybę plėsti akiratį. Nors buvo baigusi grafiką, susidomėjo kameros teikiamomis galimybėmis ir pradėjo kurti videomeną, fotografiją, instaliacijas. Menininkė greitai užšoko ant įsibėgėjusios šiuolaikinio meno bangos ir šiandien žinoma kaip viena ryškiausių Lietuvos videomeno ir kolaboracinių projektų atstovų.
 
Inčiūraitę domina laiko slinkties bei tapatybės transformacijos procesai kintančiame sociopolitiniame kontekste. Atspirties tašku šioms temoms autorė laiko vieną ankstyviausių savo darbų – videoperformansą Žemyn laiptais (2000), kuriame ji po santuokos ceremonijos eina su keturiais skirtingais vyrais (su kiekvienu atskirai ir vis tokia pati laiminga). Darbe ji mėgino atspindėti virsmą išgyvenančios pokomunistinės visuomenės nuotaikas, naujų utopijų kūrimąsi: neoliberalizmą, kapitalizmą, artėjantį naują tūkstantmetį. Jau tada menininkei buvo svarbi tranzicijos padėtyje atsidūrusios moters tapatybė, kuri kaip lakmuso popierėlis atskleidžia žmogaus mentaliteto pokyčių dramatizmą. Tai bene vienintelis darbas, kuriame galime matyti pačią menininkę, nes vėlesniuose kūriniuose ji jau „kalba“ per kitas moteris.
 
Pavyzdžiui, videofilme Ežerai (2004) perteikiami dviejų pagyvenusių moterų prisiminimai apie jų gyvenime tapusius svarbius Lietuvos ežerus. Viena moteris – menininkės mama, kita – Lietuvos kino žvaigždė Vaiva Mainelytė, XX a. 8 deš. išgarsėjusi po filmo Baltaragio malūnas, kuriame apsinuoginusi plaukioja tarp lelijų viename iš Aukštadvario ežerų. Dvikanaliame filme dviejų nesusijusių moterų  asmeniniai prisiminimai susisieja su kolektyvine posovietinės Lietuvos atmintimi ir jautriai užkliudo praeities negrįžtamumo ir kaitos temą – ją atspindi filme rodomi žiemos sukaustyti ežerai ir jų pakrantės. Apie būtinybę prisitaikyti greitai besikeičiančiame kapitalistinio, vartotojiško gyvenimo ritme žmogaus, kuris gerą gyvenimo gabalą gyveno sovietinėje sistemoje, transformacijos procesą menininkė kalba ir kūriniuose Atsinaujinimas (2006), Veteranės (2007), Naftos miestas (2007–2008) ir kt. Menininkė reflektavo 2009 m. ekonominės krizės paveiktą žmogaus jauseną, pasitelkusi vėlgi dviejų moterų – buvusios tremtinės, aktyvios Sąjūdžio dalyvės Nijolės Sadūnaitės ir aktorės, politikės Nijolės Oželytės mintis apie Lietuvą (Išlikimas, 2009). Į šias temas menininkė gilinasi ne kaip tikrovei ištikima dokumentininkė, o kaip jautri aplinkos ir žmogaus klausytoja, pertransliuojanti socialiai jautrias žinutes, pasitelkusi kitų žmonių pasakojimus ar balsus.
 
Vienas žinomiausių tokio pobūdžio menininkės kūrinių – eksperimentinės dokumentikos filmas Septynios nuodėmės (2010), kuriame ji kalbino septynias sportininkes, gyvenančias skirtinguose Lietuvos miestuose. Inčiūraitė ragino jas pasidalinti mintimis apie septynias didžiąsias nuodėmes: tinginystę, rūstumą, geismą, apsirijimą, godumą, išdidumą. Tačiau jaunos sportininkės, atsiverdamos jų kasdieninių treniruočių aplinkoje, išryškino ne nuodėmės, o atvirkščiai – dorybes, su kuriomis jos tapatinasi profesinėje karjeroje. Taigi jos tapo ne nuodėmių išpažinėjomis, o šiuolaikinėmis herojėmis, kurių savigarba ir išdidi laikysena priešinama judaistinei-krikščioniškajai tradicijai, pagal kurią moteris (jos kūnas) laikomas nuodėmės šaltiniu.
 
Daugumoje Inčiūraitės videofilmų moteris nėra rodoma. Menininkei užtenka vien jos balso, kuris skamba už kadro ir „sulipdo“ ekrane rodomus vaizdus į vaizdines metaforas. Tačiau pastarųjų metų kūriniuose moters balsas pasitelkiamas ir kaip savaiminė išraiškos priemonė, t. y. moters pasakojimo iš viso nelieka. Pavyzdžiui, 2014 m. Šiuolaikinio meno centre Inčiūraitė pristatė performansą-instaliaciją Fragmentas kaip priežodis. Tai buvo atlikta bendradarbiaujant su švilpavimo virtuoze iš Fukušimos Mariko Takagi ir choro „Liepaitės“ merginomis. Užtemdytoje salėje įvyko netradicinis koncertas, priminęs kultinį kompozitoriaus Johno Cage’o (Džono Keidžo) performansą 4,33 minutės, kuriame visą pasirodymo laiką žiūrovas buvo priverstas klausytis tylos. Inčiūraitė taip pat dekonstravo „koncerto“ ir „choro“ sampratas, išleidusi būrį chorisčių ne ant scenos, o tarp publikos kėdžių. Kiekviena atlikėja pasirinko, prie kurio nepažįstamo klausytojo prieiti, ir tyliai išniūniavo jam į ausį jai patinkančios populiarios dainos fragmentą. Tuo tarpu Mariko švilpaujant XX–XXI a. pr. popkultūroje įsišaknijusias melodijas ekrane buvo rodomi Fukušimos ir Ibarakio gyvenimo (po 2011 m. užklupusio cunamio ir žemės drebėjimo) fragmentai bei filmų Saulė (2005, rež. Aleksandras Sokurovas) ir Pasibjaurėjimas (1965, rež. Romanas Polanskis) epizodai. Šiame performanse, pasitelkus labai subtilias garsines priemones – merginų balsus, siekta kurti kolektyvinės atminties atodangas ir „pažadinti“ snaudžiantį kritišką žvilgsnį į vartotojiškos popkultūros veikiamą savo tapatybę, laiką ir istoriškumą.
 
Kitame projekte, Pakeisk visas sagas (2015), menininkė pasikvietė bendradarbiauti Vilniaus universiteto merginų chirą „Virgo“. Čia taip pat taikydama dekonstrukcijos (elementų išardymo) strategiją, Kristina inicijavo performatyvų koncertą, kuriame buvo girdėti tik atlikėjų įkvėpimai ir iškvėpimai – tai, kas dainuojant lieka nepastebėta. Ir plojimai – tai, ką paprastai daro žiūrovai, o ne stovintieji scenoje. Taip neįprastai atliekant gerai pažįstamą kūrinį išryškėja ritmo vaidmuo. Anot vokiečių scenos menų teoretikės Erikos Fischer-Lichte (Fišer-Lichtė), „ritmas išardo elementų hierarchiją, atskiria juos vieną nuo kito, leidžia jiems pasirodyti nesusijusiems. Jis savaip struktūruoja kiekvieno elemento laiką, ir žiūrovas suvokia šiuos laiko struktūravimo skirtumus. Tad jis lygia greta patiria skirtingą laikiškumą.“
 
Vykstant šiam „įkvėpimų koncertui“ Inčiūraitė rodė videofilmą, kuriame reflektuojamas feministiniame kontekste gerai žinomas belgų režisierės Chantal Akerman filmas Žana Dilman, Prekybos krantinė 23, 1080, Briuselis (1975), rodantis to meto moters kasdienybės realijas ir keliantis emancipacijos klausimą. Inčiūraitės sukurtame eksperimentiniame videofilme taip pat labai svarbus rutinos ritmo išryškinimas, atspindintis jos dinamiškumą.
 
Naujausiame projekte-instaliacijoje Šešėlio aidas (2015) menininkė atskleidė subjektyvias įžvalgas, kilusias po kūrybinės kelionės į Kiniją. Lankydamasi netoli Šanchajaus esančiame Tiandučengo gyvenamajame rajone, kuris yra sumažinta Paryžiaus kopija, Kristina gilinosi į nesėkmingą mėginimą perimti ir adaptuoti Vakarų kultūros paveldą, į simuliakrų kūrimą. Utopiniuose miestų kopijų projektuose stokojama gyvybės, nes juose nėra žmogui reikalingos infrastruktūros. Kaip priešpriešą dirbtinai konstruojamam prestižui ir simuliakriškumui menininkė įžvelgė kinų kultūroje gajų gėrėjimąsi gamta, o konkrečiai – svirpliais, kurių triukšmingas svirpimas įneša chaoso ir stichiškumo, artimo miesto gyvenimo tėkmei ir žmogiškajai prigimčiai.
 
Įvairūs meniniai projektai, kuriuose kviečiami bendradarbiauti su menu niekaip nesusiję žmonės (benamiai, automechanikai, žiniuoniai ir kt.), dažnai siejami su Railos, Rakauskaitės, Nomedos ir Gedimino Urbonų pavardėmis. Tačiau Inčiūraitės gebėjimas įsiklausyti į įvairiausio socialinio sluoksnio, amžiaus, profesijos žmones padėjo išvystyti savitą kūrybinio bendradarbiavimo strategiją. Ji leidžia savo kūrinių herojams kalbėti, veikdama kaip „minkštoji dalelė“, režisuojanti daugiaplanius elementus ir jų generuojamas prasmes.
 
Dirbdama Justino Vienožinskio meno mokyklos mokytoja ji yra gera pedagogė, kurios kertinė savybė – nuoširdus ryšys su žmonėmis, besiryžtančiais prisidėti prie kūrybinio proceso. Inčiūraitės plėtojamos temos rodo jos susirūpinimą ir dėmesį aplinkai, gyvenamo laiko realijoms, praeities ir dabarties, tikrovės ir fikcijos sąsajų egzistavimą, taip pat galimybę šiuolaikiniu menu kaip performatyvia priemone kurti dialogą su žiūrovu (ir savimi).
 
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Parodos
Asmeninės parodos
2014 Bevardė valanda. Jono Meko vizualiųjų menų centras, Vilnius
2013 Susitikimas. Kalmaro meno muziejus, Švedija
2008 Testas / Į priekį (su Eleonore de Montesquiou). Antje Wachs galerija, Berlynas, Vokietija
2006 Banga. Antje Wachs galerija, Berlynas, Vokietija
2005 Išimties zonos. Projektas „Privatūs tyrimai“, menininkų namai Buechsenhausen, Insbrukas, Austrija
2003 Pirtis. Menininkų namai Buechsenhausen, Insbrukas, Austrija
2001 Mobilus maršrutas. USF kultūros namai, Bergenas, Norvegija
 
Grupinės parodos
2014 Susitikimas. Pavogta praeitis. Šiuolaikinio meno centras Laznia, Gdanskas, Lenkija
2013 Keliautojai erdvėje. Ar/ge kunst Galerie Museum, Bolzano, Italija
2011 Iš meilės, ne pinigų. 15-oji Talino grafikos trienalė, KUMU meno muziejus, Talinas, Estija
2011 Eksperimentinis Baltijos kinas. East End Film festivalis, Londonas, Didžioji Britanija
2008 Swedbank meno premija 2008. KUMU meno muziejus, Talinas, Estija
2008 ORTung'07. Galerija 5020, Zalsburgas, Austrija
2008 Ex-Voto: Dans L’Art Contemporain. Palais Du Tau, Reimsas, Prancūzija
2007 Vilnius dega. Fondazione Sandretto Re Rebaudengo, Turinas, Italija
2004 Nekaltybės likučiai. Chapter, Kardifas, Didžioji Britanija
2001 Paralelinės progresijos 2. Svetimas. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
 
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Video
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.