Regis, mažakalbiam menininkui kūryba atstoja pačią kalbą, todėl jis yra prikūręs tiek, lyg būtų nugyvenęs ne vieną gyvenimą. Grigaliūnas nuo 1990 metų kasmet surengia po 2-3 personalines parodas, o kartais net po 4. Šalia to, labai aktyviai dalyvauja bendrose parodose. Kuria dažniausiai dideles serijas. Jei jau menininką pagauna mintis, tai virsta apsėdimu, kuris baigiasi tik tuomet, kai būdas ar tema būna išsemiama iki dugno. Grigaliūno kūryboje menas panašus į maniją arba misiją.

Ankstyvuosiuose darbuose yra daug išorinio žaismingumo: imituojamas komiksų ar vaikiškų knygelių nuotaikingumas, naudojamos ryškios, džiaugsmingos spalvos, patrauklios formos. Tačiau pirmo įspūdžio optimizmą visur ir visada iš vėžių išmuša daugiau ar mažiau paslėpta ironija. Užrašai ar vaizdai priešingai vaizdavimo būdui kalba visai ką kitą.

Kūrinio kūno konstravimas kontrasto principu yra būdingas visai Grigaliūno kūrybai, nors ji ir labai keitėsi. Pagal specialybę Kęstutis yra grafikas, tačiau būtų lengviau išvardinti technikas ir vaizduojamojo meno rūšis, kuriomis jis nekūrė, nei atvirkščiai. Tačiau grafikos logikos ir pagarbos technikai, atlikimo preciziškumui menininkas neišsižada, o kartais net pasiima idėjos pagrindu.

Šioje vietoje yra puiki proga aptarti Kęstučio painiavą su Popmenu. Taip, išoriškai Grigaliūno darbai labai panašūs į Popmeną, kartais į ankstyvąjį britišką, kartais į Andy Warholą. Taip, Kęstutis yra išmokęs visas šios meno krypties pamokas. Ir čia, kas jau spėjo numoti ranka į jį, kaip į tik lietuvišką pop versiją, turiu įspėti, kad praranda patį įdomumą. Todėl, kad Grigaliūnas iš Popmeno pasiima tik jo paviršių, o veiksmas (ir tikslai), kurį atlieka savo menu yra visada absoliučiai priešingas. Menininkas tyčia atrodo paviršutiniškas, serijinis, panašus į daugybę citatų, o yra gilus ir liūdnas. Man gal net labiausiai norėtųsi jį lyginti su lenku režisieriumi Krzysztofu Kieslowskiu, kurio filmai ieško žmogiškumo apraiškų ir paviršiuose, ir kasdienybėj, ten, kur jo neitų ieškoti idealistas skirstantis meną ir gyvenimą į dvasingą ir nedvasingą.

Geriausias pavyzdys – 2004-2005 tapyba, kuria Grigaliūnas imituoja šilkografijos rastrą. Ši grafikos technika leidžia lengva ranka atkartoti neribotą kiekį vaizdų. Ja Warholas daugino savo pupų sriubos skardines, Marilyn Monroe ir bet ką kitą, ko simbolinio krūvio nuvertėjimo siekė. O Grigaliūnas drobėje tik suvaidina šilkografijos taškelius, jie iš tiesų yra kiekvienas nutapyti ranka. Kantriai, ilgai, kaip kokio šventųjų raštų margintojo. Sakysite beprasmiška? O gal tame ir visas grožis? Galima interpretuoti, jog taip menininkas rodo ilgesį menui ar vaizdui dar prieš nuvertėjimą. O gal taip rodoma vaizdo vieta jo paties gyvenime. Galbūt kiekvieno taško tapymas, ilgo proceso išgyvenimas labiausiai ir pakeičia vidų. Suvokiama kaina ir atsakomybė. Čia jau gal daugiau filosofiniai klausimai.

2002 m. atspaudų serija „Plačiai atmerktos akys“, nors šį kartą atlikta naudojantis šilkografijos technika, vėlgi išoriškai panaši į Popmeno gamybą, tačiau įkrauta visai kitu turiniu. Grigaliūnas reprodukuoja lemiamus vaizdus iš klasikinių filmų. Tuos kurie turi jaudinti. Bučiniai, lemtingi žvilgsniai, susimąstymai – tai, kas turėtų būti prasminga, tačiau nėra. Lemtingų akimirkų dauginimas lyg bandymas atrasti savyje gyvą emociją, lyg bandymas parodyti ką su vaizdu padarė tas paskutinės dekados menas – tai vaizdo mirties konstatavimas. O „linksmos“ (geltona, rožinė, ultramarinas) spalvos atrodo greičiau kaip televizijos transliacijos trukdžiai, nebeleidžiantys iš viso ką nors jausti.

2006-2007 metų tapyboje vizualinių trikdžių daugėja, vaizdas darosi vis sudėtingesnis, prasmė galiausiai išsisklaido atvaizdų sraute, kol pasiekiamas virsmo taškas. 2007 menininkas nusiplėšia išorinį chaosą, atsisako margumo ir atvirai leidžiasi į mirties temos analizę. Pirma, nagrinėja kaip atvaizdo kūrimas prievartauja žmogų („Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ – 175 šilkografijos, 2008 m.). Vėliau sukuria šilkografijų instaliaciją, kur dokumentaliai rodomi žmonės mirę vardan tėvynės, kas yra beveik nesuvokiama mūsų laikais („Apie Meilę“ – 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 veidai, 2009 m.). Ir galiausiai pristato žlugdančio dydžio ekspoziciją su sulaužytų likimų žmonių atvaizdais („Mirties dienoraščiai“ – 1940–1941 metais suimtų ir nužudytų politinių kalinių portretinės nuotraukos, 2010 m.). Popmenui prasmės ieškojimas visai nerūpėjo, galima net sakyti, kad popmenas vykdė vaizdo genocidą. O Grigaliūnas pribaigė absurdą ir atsainumą reprodukuojantį meną jo paties ginklu. Mirtis viskam grąžina prasmę.

Monika Krikštopaitytė