• Fotomenininkas.
• Gimė 1925 m. Kikonyse, Kupiškio valsč. Mirė 1987 m. Kaune.
• 1945–1948 m. studijavo Kauno universitete, bet buvo pašalintas, nes tėvus ištrėmė į Sibirą. 1958 m. baigė Kauno žemės ūkio technikumą.
• Dirbo Kauno Vandens ūkio projektavimo institute ir Miškų ūkio tyrimo institute.
• Nuo 1974 m. dalyvauja parodose.
• 1976 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.
• Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Į lietuviškos fotografijos istoriją Jonas Kalvelis (1925–1987) įėjo fotografuodamas mišką ir kopas. Jaunystėje dirbęs miškininku miško tankmėje, proskynose ir laukymėse, jis jautėsi esąs savo stichijoje. Kalvelis sakė: „Miškas mane daug ko išmokė. Reikia ilgai ir kantriai stebėti medžius, žolę, kad pajustum jų tikrąjį grožį, kuris kiekvieną akimirką kinta priklausomai nuo vėjo dvelktelėjimo, permainingos saulės šviesos, šešėlių žaismo.“ Anksti ėmęsis fotografuoti, šią patirtį jis galiausiai sumavo dideliame cikle „Miškas“ (1968–1984). Kalvelį domino žvilgsnis iš arti, jis gilinosi į medžių kamienų eilių ir susipynusių šakų grafines struktūras kaip ir į pavienio ąžuolo skulptūrinę formą ar žievės, samanų, lapų, žolių faktūras. Šiuose vaizduose galima atsekti ryšį su XX a. 3 dešimtmečio fotografija. Tik ten, kur Alberto Rengerio-Patzscho (Rengerio-Pačo) miško peizažuose viešpatauja tyrinėtojo veristinis (paprastas, suprantamas liaudžiai) daiktiškumas, Kalvelio darbuose svarbiausia lieka poetinė nuotaika ir grafiškos linijos bei subtilių, pilkai sidabrinių tonų žavesys. Be abejonės, Kalvelio miško ir pamiškių fotografijos padarė įtaką jaunesniam Algimantui Kunčiui.

 

Ne mažiau išraiškingas buvo kitas Kalvelio ciklas „Kopos“ (1973–1986). Ilgas valandas fotografas kantriai ieškodavo tokio kadro, kuris atskleistų vėjo pustomų kopų pirmapradę galią. Per stiprius šviesos ir šešėlio kontrastus Kalvelis siekė išryškinti smėlio masių, apimčių monumentalumą bei apgaulingą ramybę. Anot čekų kritiko Vladimiro Birguso, „iš tikrųjų jo fotografijose nėra laiko ir erdvės. Jose užfiksuotos įsivaizduojamos negyvenamos vietos, kuriose vieninteliai gyvybės požymiai yra maži žolės kuokštai, dažnai nematyti horizonto linijos, o žemė nepastebimai susilieja su dangumi.“

 

Vien tik gamtos peizažų fotografavimui atsidėjęs Kalvelis savo meistriškais kūriniais padarė didelę įtaką tuo pačiu žanru užsiėmusiems autoriams: bendraamžiui Vaclovui Straukui, Algimantui Kunčiui, Stanislovui Žvirgždui ir Kazimierui Mizgiriui. Ypač stiprus buvo Kalvelio Kuršių nerijoje sukurto ciklo „Kopos“ poveikis.

 

 

Kalvelis fotografuoja tik mišką ir tik smėlį, todėl šioje kamienų, šakų, lapų, žolių, vėjo pustomų smiltelių misterijoje neužtiksime nė vienos gyvos būtybės, jokio žmogaus, visur tvyro tylos galybė. Nors fotografiniuose lakštuose nėra žmonių, tačiau jaučiama žmogaus ir gamtos vienovė, harmonija. Miške ir kopose jis kaip namie: puikiai jaučia formą, gamtos piešinį, faktūrą, saulės bei vėjo nugludintų, nuglostytų šakų, lapų, smėlio kruopelių ir žolių amžinąją ornamentiką, linijų susipynimus, švelnius punktyrus, šviesos ir šešėlių kaitą. Kalvelis – nuotaikos fotografas. Jis neieško įmantrių motyvų, o stovėdamas priešais pasirinktą objektą įsiklauso į garsų, spalvų, formų pasaulį ir stengiasi sukurti nuotaiką šviesos, erdvės bei ritmo priemonėmis. Menininkas organiškai jaučia ne vien medžio ar žievės materialumą – jam rūpi ir šiuos medžius, žolę, lapus gimdanti ir visa vienijanti materija.

 

 

Gamta – savo pačios grožio kūrėja. Mano tikslas – tą grožį išvysti ir kitiems parodyti.