Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Jonas Gasiūnas
Jonas
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1954 m. Tiumenceve, Altajaus krašte (Rusija).
  • 1984 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1986 m. dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje.
  • 1992 m. įkūrė dailininkų grupę „Angis“.
  • Nuo 1992 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, profesorius.
  • 2009 m. apdovanotas „Swedbank“ meno apdovanojimu.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Jonas Gasiūnas – grupės "Angis" steigėjas ir varomoji jėga – į lietuvių tapybą atėjo devintojo dešimtmečio viduryje su neoekspresionizmo banga. Jo ankstyvuosiuose gestinės tapybos paveiksluose, kuriuose susipina kasdienybės ir mitų motyvai, pagrindinė išraiškos priemonė yra ryškios dekoratyvios spalvos. Dešimtojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo kurti ir skulptūras. Šios srities bandymus vainikuoja 1995 metų didžiulė instaliacija Pelenų sodas, sudaryta iš šimto pilkų ir rusvų irstančių, dūlėjančių skulptūrinių objektų iš medžio žievės ir kitų neįprastų medžiagų.
 
Pastarąjį dešimtmetį Gasiūnas ir tapyboje atsisako ryškių spalvų – pagrindinį dėmesį sutelkia į piešinį ir sukuria neįprastą techniką. Didžiulio formato drobėse jis groteskiškai ir ironiškai interpretuoja pseudopatriotinę istorinę ir religinę populiariąją ikonografiją. Jis tapo tiek Vytauto Didžiojo ar Aušros vartų madonos tema, tiek socialines, politines aktualijas. Herojais jis pasirenka ir savo jaunystės – hipių periodo – jaunimą. Paveikslų fonus jis tapo plačiais gestais, didelėmis, kai kada net daugiasluoksnėmis plokštumomis ir jose kontūrinėmis juodomis akrilo ar pilkos liepsnos bei dūmų sukurtomis linijomis išvedžioja figūrų, veidų ir daiktų siluetus.
 
Spalvinių plokštumų susiliejimas ir trūkčiojančios linijos paveiksluose turi metaforišką reikšmę – atskleidžiama įtampa tarp tų epizodų, kurie įstringa į atmintį ir tų, kurie nugrimzda užmarštin. Figūros čia paverčiamos šešėliais, dažnai sunku juos identifikuoti, tačiau emocijos perteiktos labai ekspresyviai. Milda Žvirblytė, nuosekliausia Gasiūno kūrybos tyrinėtoja, rašo: „Efektas, kuris susidaro žiūrint į vienoje plokštumoje sugretintus kadrus, panašus į tą, kai greta stovinčių TV ekranų rodomi skirtingų kanalų vaizdai žiūrovo akyse susilieja: ieškai prasmės tarp absoliučiai nieko bendra tarpusavyje neturinčių, iš skirtingų kontekstų su skirtingu turiniu vaizdų. Prasminiai ryšiai tarp atskirų paveikslo figūrų ar vaizdų yra konceptualūs ir remiasi ne simboliais. Mintis nenuosekli, pasikartojanti ar nutrūkstanti, intuityvi, besiplėtojanti per analogijas. Tarp sugretintų kadrų, vaizdų sluoksnių veriasi prasmės bedugnės.“
 
Vis dėlto paveikslai neįgauna literatūrinio pasakojimo formos, nes yra fragmentiški. Neįprasta žvakės ir liepsnos technika tapytojas suteikia metaforoms reikšmę. Gasiūnas sako: „Man reikėjo universalesnio metodo. Dūminė linija išsprendė šią problemą. Viskas, ką ja naudodamas vaizduoju, gali būti suprantama kaip fikcija. Tai – tik dūmas. Šis paprastas suvokimas atveria kelią į daugiasluoksnį pasakojimą. Be to, dirbti su degančia žvake rankoje ‚civilizacijos tamsybėse‘ yra ganėtinai ironiška. Besigilinant į kūrinių metrikas turi tai pajusti. Suprasdamas, kad šiuolaikinis menininkas juokauja ne iš smagumo, o dėl to, kad tokiu būdu jis teigia tiesą, į šį metodą pradėjau žiūrėti rimtai. Stengiuosi, kad metrikos atspindėtų darbo procesą, piešimą žvakės liepsna kaip apvaliu dūmuose padažytu teptuku.“
 
Menininkas, kitaip nei kiti lietuvių ekspresyviai kuriantys tapytojai inspiracijų randa ne vietinėje tradicijoje, bet vokiečių neoekspresionistų Georgo Baselitzo, Martino KippenbergerioVernerio Büttnerio ir Sigmaro Polke kūryboje. Gasiūnui artimas šių tapybos agresyvumas, antimiesčioniškos nuotaikos ir eksperimentavimas su naujomis medžiagomis ir technikomis. Daug energijos jis skiria tarptautiniams ryšiams – kuria bendrus projektus su ieškojimais jam artimais danų ir estų menininkais.
 
Raminta Jurėnaitė
 
Parodos
Asmeninės parodos
2012 Tapyba. Festivalis „Wilno w Gdansku“. Łaźnia šiuolaikinio meno centras, Gdanskas, Lenkija
2011 Šiaurės vakarų vėjas. Šiuolaikinio Meno festivalis, Cesis, Latvija
2007 Edvardo trajektorija. Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus, Vilnius
2007 Jonas ir Kaido. Paroda su Kaido Ole. Galerija „Vartai“, Vilnius
2004 Piešimas dūmais. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2000 Frederiksbastion. Kopenhaga, Danija
1993 Pelenų sodas. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
 
Grupinės parodos
2013 XV Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Tapybos kontekstai. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2012 (Kaip aš čia patekau)* Tapyba Lietuvoje. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2012 Tartu dailės muziejus, Tartu, Estija.
2009, 2010 Swedbank meno apdovanojimai 2009. „Rīgas mākslas telpa“, Ryga, Latvija
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
2008 Dramblinė kulka. KUMU muziejus, Talinas, Estija
2004 Savose sultyse. Lietuvos šiuolaikinio meno paroda. Rotermanno druskos sandėlis, Talinas „Kunstiremont“, Parnu, Estija
1992 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius Miesto muziejus „Nordico“, Lincas, Austrija
1990 Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinė Lietuvos dailė, Universiteto dailės ir kultūros istorijos muziejus, Marburgas
 
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.