Prie lietuviškos tapybos atsigręžimo į modernizmą septintajame dešimtmetyje aktyviai prisidėjo ir Jonas Čeponis. Jo kūryboje ryški tiek prancūzų fovistų, tuo metu studijuotų išvykose į Sankt Peterburgo Ermitažo ir Maskvos Aleksandro Puškino muziejus, tiek bendražygio Jono Švažo įtaka. Tapytojas kūrė įvairius žanrus daugiausia dėmesio skirdamas peizažui ir natiurmortui. Sukūrė ir keletą portretų, aktų. Natiurmortuose jis naudojo tuo metu populiarius liaudies meno skulptūrėlių, verbų motyvus ir gėles.

 

Peizažuose – gamta, uostas, ypač gausu Vilniaus senamiesčio vaizdų. Jie labai išpopuliarino autorių. Peizažai ne pleneriniai, bet tapyti studijoje, iš atminties. Visų žanrų Čeponio paveikslų motyvai, kaip ir fovistų ar Švažo, įgavo nerealiai ryškias dekoratyvias spalvas. Tačiau menininkas nesiekė jų potėpio veržlios spalvos ir linijos ekspresijos ar plokštuminio apibendrinimo. Architektūra ir augmenija, figūros ir daiktai jo tapyboje yra trimačiai ir tik santūriai apibendrinti minkštai plaukiančia kontūrine linija.

 

Čeponis – kamerinis tapytojas. Į aplinką jis žvelgia lyriškomis akimis, kuria nesibaigiančios šventės nuotaiką. Šis bruožas suartina Čeponio tapybą su jo kartos tapytojų Broniaus Uoginto, Bronės Mingilaitės-Uogintienės ir Stasio Jusionio paveikslais. Skiriamuoju Čeponio stiliaus bruožu tapo saviti mėlynai žalios, raudonos ir geltonos spalvų deriniai. Tapytojas varijuoja juos įvairiausiais santykiais dešimtyse drobių. Vienuose paveiksluose dominuoja šaltos mėlynai žalios spalvos, kituose liepsnoja raudonos akordai, dinamiški kontrastai kaitaliojasi su subtiliais harmoningais sąskambiais. Kai kuriose urbanistinių peizažų kompozicijose struktūrai išryškinti menininkas pasitelkia juodą kontūrinę liniją, kitose priešingai – kontūrus nutrina siekdamas pagrindinių motyvų ir fono susiliejimo.

 

Rasa Janonytė rašė: „Krinta į akis tai, kad Čeponis motyvus pasirenka gana tendencingai. Visi jie jau savaime sukelia labai apibrėžtus, dažniausiai optimistiškus, retsykiais dramatiškus, tačiau visada romantiškus išgyvenimus: į tolį viliojantys laivai, šventės, nostalgiją keliantys kaimo gamtos vaizdai, širdžiai mieli senojo Vilniaus kampeliai, tautodailės kūriniai, kažkodėl egzotiškos moterys, visada žavinčios gėlės ir kiti savo laiko ‚tikrojo meno‘ pavyzdžiai. Dailininkas mėgsta kerinčius, kiek paslaptingus gamtos bei paros būvius: prieš audrą, saulėtekį, naktį ir t.t. tai tradiciškai mene gražūs motyvai. Nauja tuo metu buvo jų įkūnijimo forma.“ Čeponio paveiksluose vaizduojamos konkrečios vietos, bet čia svarbu ir paties tapytojo emocijos. Jo kūryboje per kelis dešimtmečius nesikeitė motyvai ir stilius, bet visada galime atsekti tapytojo nuotaikas. Vėlyvosios drobės santūresnės ir elegiškesnės nei veržliai dinamiškos ir optimistinės ankstyvosios.

 

Šiandien sunku suvokti, kad šie Čeponio ir kai kurių kitų tapytojų peizažai sovietmečiu sulaukė oficialios meninės politikos funkcionierių pasipriešinimo: „Nemėgta ir peizažo deformacijos. Bet ir čia radosi dailininkų, kurių paveikslai arba išlaikydami identifikuojamus su natūros objektais pavidalus erzino funkcionierių akį ‚netikroviškomis‘ spalvomis bei formomis, arba buvo tokie abstraktūs, kad pasakyti ‚kas čia pavaizduota‘ buvo beveik neįmanoma. Tokių ‚peizažų‘ anuo metu nutapė Antanas Gudaitis, Leonas Katinas, Jonas Švažas, Jonas Čeponis, Aloyzas Stasiulevičius, Algimantas Kuras, Povilas Ričardas Vaitekūnas, Linas Katinas, Dalia Kasčiūnaitė, Jūratė Bagdonavičiūtė, Rūta Katiliūtė“, – sako Alfonsas Andriuškevičius. Šio peizažo subjektyvizavimo proceso pradžioje Čeponiui teko vienas svarbiausių vaidmenų.

 

Raminta Jurėnaitė

 

 

Plačiau apie tą laikotarpį ir meniniką skaitykite Kultūros istorijos skiltyje.