Irena Giedraitienė

Irena Giedraitienė

1935

  • Fotomenininkė.

  • Gimė 1935 m. Panevėžyje.

  • 1954–1959 m. studijavo Kauno politechnikos institute.

  • 1955 m. pradėjo fotografuoti.

  • Nuo 1966 m. dalyvauja parodose.

  • Nuo 1970 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, nuo 2014 m. garbės narė.

  • 1975 m. už fotografiją „Vestuvės“ apdovanota Worldpress Photo prizu „Aukso akis“

  • Kūrinių yra muziejuose ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje.

Apie kūrybą

Panevėžyje 1935 m. gimusiai fotografei Irenai Giedraitienei, kaip ir daugeliui kitų šios kartos Lietuvos fotografų, kūrybą teko derinti su studijomis ir darbu visai kitose srityse. 1954–1959 m. Giedraitienė studijavo Kauno politechnikos institute, o vėliau daugiau nei tris dešimtmečius dirbo Kauno projektavimo institute „Žemprojektas“. Be to, kūrybines galimybes ribojo ir moters padėtis tuometinėje visuomenėje, kurioje, viena vertus, ji buvo skatinama dirbti ir dalyvauti visuomeninėje veikloje, kita vertus, šeimoje gyvavo patriarchaliniai santykiai ir moteris čia turėjo atlikti daugumą darbų.[1] Tad galima stebėtis vienos iš nedaugelio to meto žinomų moterų fotografių atkaklumu kūryboje: „Kartais sunku suprasti šią beatodairišką poziciją: nepaisant visko, nepaisant ne pačių palankiausių kūrybai gyvenimo aplinkybių. [...] Ji tiesiog fiksuoja gyvenimą ir juda pirmyn.“

Šis „atkaklumas ir vidinė stiprybė“[2] leido Giedraitienei pelnyti kolegų pripažinimą Lietuvoje ir reikšmingus apdovanojimus tarptautinėje fotografijos scenoje. Pradėjusi fotografuoti 1955 m., po dešimtmečio autorė ėmė dalyvauti parodose, 1970 m. tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos nare, o 2014 m. jai suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. Tikriausiai ryškiausias tarptautinis Giedraitienės pasiekimas – 1975 m laimėtas „Pasaulio spaudos fotografijos“ (World Press Photo) apdovanojimas „Aukso akis“ už fotografiją Vestuvių vakarą (1974).

Ši, bene žymiausia, Giedraitienės fotografija iškalbingai reprezentuoja ir to meto jos kūrybos kontekstą – humanistinę Lietuvos fotografiją, – ir pačios autorės lyrinį, poetišką kūrybos braižą. Kaip ir humanistinę pasaulėžiūrą teigusioje Lietuvos fotografijos mokykloje, Giedraitienės kūryboje svarbiausia vieta teko žmogui, jo išgyvenimų ir asmenybės išraiškai, žmonių tarpusavio santykiams ir glaudžiam ryšiui su gamta. Apie visa tai Giedraitienė, kaip ir dauguma kitų humanistinės fotografijos Lietuvoje kūrėjų, pasakoja pasitelkdama vaizdines metaforas, kurios kasdienybės akimirkoms fotografijose suteikia apibendrintą prasmę, susijusią su egzistenciniais ir žmogiškųjų vertybių klausimais. Tokį humanistinės fotografijos kontekstą Giedraitienės kūryba papildė ir savitais, „moteriškais“ bruožais. Autorės darbuose minėtos metaforos perteikia ne tik apibendrintą mintį, bet ir pačios fotografės požiūrį bei nuotaiką. Fotografės darbams būdingas neslepiamas emocingumas, o jų siužetai byloja apie atvirą autorės santykį su pasauliu, įamžintais artimais žmonėmis ir gebėjimą nuoširdžiai džiaugtis fiksuojamomis akimirkomis.

Tačiau kuri Giedraitienės kūrybos dalis aktualiausia šių dienų pasaulyje, kuriame „[...] nebeįmanoma tiesiog gėrėtis ir džiaugtis“, kur grožis „[...] buvo nurašytas ir perduotas populiariajai kultūrai“[3]? Šiandien iš naujo prisiminti ir aktualizuoti tie Giedraitienės darbai, kurie įdomūs ne tik savo estetiniais sprendimais. Tai fotografijos iš 1956 m. Maskvoje vykusios Tautų spartakiados, į kurią autorė vyko kaip dalyvė, tačiau sušlubavus sveikatai ėmėsi fotografės vaidmens. Taip gimė serija Tautų spartakiada, kuri šiandien aktuali ne tik kaip ano meto kūrybinės fotografijos pavyzdys, bet ir kaip subjektyvus laiko dokumentas. Ši serija, balansuojanti tarp modernios kūrybinės ir asmeniniam albumui skirtos fotografijos stilistikos, atrodo kaip daugiasluoksnis to meto ideologijos, santvarkos, socrealistinės estetikos ir kartu tikro gyvenimo bei autentiškų žmogiškų santykių atspindys. Tvarkingos gimnastų eilės, įamžintos Giedraitienės fotografijose, primena „militarizmo, mėgėjiško sporto, meninės gimnastikos, sovietinės propagandos mišinį“. Pasak Virginijaus Kinčinaičio, „tai buvo kolektyvinio, deseksualizuoto ir deindividualizuoto kūno žygis į ateitį [...], sutramdytos, organizuotos ir tinkamai nukreiptos sovietinės visuomenės fizinės galios išraiška“. Tačiau kartu menotyrininkas pažymi, kad Giedraitienės fotografijos atskleidžia ir propagandos įtaigumą sugriaunančias žmogiškų santykių akimirkas, viliojančius merginų žvilgsnius, kuriuose „[...] prasmegtų visų pasaulio paradų didybė ir galia“.

Tačiau vien tik dokumentinis fotografijų turinys šiandien vargu ar keltų tokį susidomėjimą Giedraitienės fotografijomis. Jos svarbios ne tik kaip laikotarpio dokumentai, bet ir kaip saviti asmeninės, individualios atminties katalizatoriai. Vyresniems žiūrovams nuotraukos galbūt primena asmeninius patyrimus ar žiniasklaidos skleistus propagandinius vaizdinius, matytus „[...] per nespalvotą „Tauro“ televizorių“[4]. Jauniausiajai žiūrovų kartai Giedraitienės fotografijos papildo jau tik įsivaizduojamą, ne asmeninėje, bet kolektyvinėje atmintyje išlikusį sovietmečio vaizdinį, kuris šiandien gali atrodyti įdomus tiesiogiai nepatirto gyvenimo „egzotiškumu“. Žinoma, tokios fotografijų sužadinamos atminties formos nėra istoriškai tikslios, tačiau, be abejo, emociškai paveikios.

Kaip tik dėl galimybės žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir interpretuoti įvairiais aspektais Giedraitienės darbai šiandien vis dar atrodo įdomūs ir svarbūs. Autorės fotografijose praeitis išsaugota ir kaip objektyvūs faktai, ir kaip subjektyvi patirtis, kurios emocinis turinys vis kinta ir negali būti lengvai išsemiamas.

Kita vertus, Giedraitienė neapsiriboja savo archyvų aktualizavimu ir sklaida. Autorė vis dar fotografuoja, „[...] nors viskas, ką reikėjo įrodyti, jau įrodyta“[5]. 2015 m. fotografė išleido albumą, skirtą holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams. Nuo 1970 m. tęsiama serija Langas XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje pasipildė spalvotomis, dekoratyviomis kompozicijomis, kurias ant lango stiklo piešia kintančios oro sąlygos ir natūralios šviesos variacijos.

Giedraitienės darbų įvairovė byloja ne tik apie autorės kūrybinį atvirumą, bet ir apie nekomplikuotą, išankstinių kritinių nuostatų nesuvaržytą santykį su kintančia politine, socialine, kultūrine aplinka. Lietuvišką humanistinės fotografijos panoramą Giedraitienė papildo ypač nuoširdžiu, poetišku žvilgsniu į šviesiąją gyvenimo ir žmogiškųjų santykių pusę. Į žmones ji žvelgia taip, tartum fotografuotų ne „Žmogaus giminę“[6], bet savo šeimos narius.

Tomas Pabedinskas

1 Tomas Vaiseta, „Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę“, in: Irena Giedraitienė, Moteris su fotokamera, sud. Eglė Deltuvaitė, Vilnius: Kultūros meniu, 2016, p. 12–17.

2 Eglė Deltuvaitė, įžanginis tekstas, in: Irena Giedraitienė,* Moteris su fotokamera*, p. 3–6.

3 Agnė Narušytė, „Žydėjimo diskursas“, in: Romualdas Rakauskas, Fotografijos, sud. Agnė Narušytė, Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2009, p. 13.

4 Virginijus Kinčinaitis, „Pamestas gimnastės irklas“, in: Irena Giedraitienė, Moteris su fotokamera, p. 105–107.

5 Eglė Deltuvaitė, ten pat, p. 3.

6 Taip vadinosi (angl. The Family of Man) žymiausia humanistinės fotografijos paroda, 1955 m. atidaryta Modernaus meno muziejuje Niujorke.

Skaityti daugiau Suskleisti