Didžiausią įtaką Budrytei padarė ne jos mokytojai, bet prieš porą dešimtmečių Kaune pamatyta Mykalojaus Šalkausko tapyba, suteikusi išlaisvinantį impulsą. Iš Šalkausko ji perėmė fragmentišką realybės vaizdavimą, kai motyvai apibendrinami ir virsta talpiais lakoniškais ženklais, sudarytais iš kelių ryškiaspalvių plokštumų, kurias apibrėžia kontūrinės linijos. Šiuos pagrindinius principus Budrytė varijuoja savaip, pritaikydama sau artimoms temoms interpretuoti. Savo paveiksluose dailininkė realybę irgi supina su vaizduote, bet daro tai intymiau ir svajingiau negu „neakivaizdinis“ jos mokytojas.

 

Gyvenimas vienatvėje, rami dienų tėkmė Budrytės paveiksluose atsiskleidžia kaip pilnatvės būsena, terpė svajonėms ir fantazijoms. Grįžimas iš darbo, pasivaikščiojimas parke, apsilankymas bare virsta ypatingais įvykiais, pažįstami ir nepažįstami žmonės – egzotiškais personažais, o kambario daiktai – paslaptingais objektais. Kasdienybė netikėtai apsivelka maskarado drabužius. Vyrai ir moterys užsideda kaukes. Storas ūsuotas vyriškis įsispraudžia į boružės kostiumą. Aukšta grakšti moteris apsisiaučia plunksnomis, kitos persirengia džiunglių genties gyventojomis, apsimeta burtininkėmis. Šventinės eisenos dalyviai pasirodo su karnavaliniais mitinių žvėrių ir gyvulių kailiais. Kambaryje prie rašomojo stalo sėdinčios figūros slepia veidus po smailianosėmis kaukėmis. Katės, įgavusios antropomorfinių bruožų, virsta šelmiškomis būtybėmis.

 

Ne mažiau metamorfozių patiria gamta ir interjeras. Erdvė redukuojama į vieną ar dvi susikertančias nespalvotas (tik juoda ir balta) arba ryškiaspalves plokštumas, kurios nužymi pačius būtiniausius peizažo ar kambario sandus. Kelios taupios papildomos detalės piešiamos kontūrinėmis linijomis.

Budrytė tapo ir piešia vienu metu. Netikėti ryškūs geltonos, mėlynos, žalios spalvos deriniai kaitaliojasi su prigesinta raudona, žalia ar rusva, o kai kada apsiribojama tik juoda ir balta. Siluetiškai vaizduojamos figūros ir daiktai meta ilgus spalvotus šešėlius. Medžiai ir augalai piešiami ornamentiniais štrichais, o negyvi daiktai įgauna materialaus gyvybingumo. Pavyzdžiui, stalviršis pasišiaušia aštriais spygliais, o kanceliariniai reikmenys paverčiami atgijusiais dideliais ir mažais žaislais.

 

Budrytė savaip derina kasdieniškus ir fantastinius motyvus, žaidžia spalvų ir dydžių santykiais, suteikdama vaizdiniams paslaptingumo. Figūros ir daiktai plokštumoje išdėliojami tarsi rebusas. Kai žiūriu į Budrytės paveikslus, apima jausmas, kad tuoj įminsiu paslaptį, apie kurios buvimą seniai nujaučiau. Atrodo, dailininkės piešinius galima skaityti kaip žodžius, bet rišli istorija vis tiek nesusilipdo. Niekaip negalime aptikti kodo, kad iššifruotume vaizdus, kurie įtraukia žiūrovus į žaidimą, džiugina juos, bet kartu ir trikdo.

 

Inos Budrytės piešinius iš tikrųjų galima skaityti kaip pasakojimus, bet jie saugo svetimus prisiminimus ir slepia tiek daug reikšmių, kad žiūrovams belieka gėrėtis jais ir stebėtis, kodėl nesiseka įminti, regis, tokios kasdieniškos paslapties.

 

Raminta Jurėnaitė