Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Igoris Piekuras
Igoris
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1935 m. Minske (Baltarusija). Mirė 2006 m. Vilniuje.
  • Nuo 1945 m. gyveno Vilniuje.
  • 1959 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1960 m. dalyvavo parodose.
  • 1960–2001 m. dirbo dailės mokytoju Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje.
  • 1985 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.
  • Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Igoris Piekuras – vienas žymiausių XX a. 7–9 dešimtmečių Lietuvos tapytojų, drauge su Marija Terese Rožanskaite, Vincu Kisarausku, Jonu Švažu, Jonu Čeponiu, Silvestru Džiaukštu, Galina Petrova-Džiaukštiene, Aloyzu Stasiulevičiumi, Leopoldu Surgailiu atstovaujantis sovietmečio modernistų kartai.
 
Per sovietines Baltijos respublikas XX a. 7 dešimtmetyje nusiritusi dailės modernizavimo banga Lietuvoje „lūžo“ visai kitaip nei Latvijoje ar Estijoje. Dėl istoriškai susiklosčiusio šių šalių artumo Rusijos, Vokietijos meno centrams, gal ir dėl racionalesnio, „žemiškesnio“ protestantiškų kraštų pasaulėvaizdžio pas mus atgimė dar tarpukariu skiepyta ekspresyvios tapybos tradicija, o kaimynai paniro į vakarietiškam avangardui artimesnius hiperrealizmo, fotorealizmo ieškojimus. Būtent latvių ir estų modernistų pasaulėvaizdžiui antrina Piekuro, taip pat jo žmonos, bendražygės Rožanskaitės bei jaunesnės kartos tapytojo Algimanto Švėgždos  kūriniai. Šie dailininkai formavo visai kitą lietuvių tapybos pobūdį – ne emocionalią, be dominuojančio jausminio prado, pagrįstą dažnai visai ne „meniškais“ vaizdiniais, greičiau – žaidimu kontekstais, medžiagomis, formomis.
 
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dėmesys I. Piekuro kūrybai buvo gerokai sumenkęs. Tik 2014 m. VDA „Titanike“ surengta I. Piekuro paroda „Laiko negatyvai“, kuruota Laimos Kreivytės, tapo pirmuoju rimtu analitiniu žvilgsniu į dailininko kūrybą per pastaruosius keletą dešimtmečių.Kodėl šio dailininko figūra Lietuvos kultūros lauke taip ilgai buvo terra incognita?
 
Dėl to matyt „kaltas“ trikdantis, kartu ir pats įdomiausias Piekuro tapybos klodas – ideologijos ir vaizdo sandaros santykis. Šio dailininko kūryba akivaizdžiai patvirtina, kad propagandinius užsakomųjų paveikslų siužetus sovietmečiu gebėta paversti sau parankiu eksperimentų lauku. Šalčiu, monumentaliu rūstumu dvelkiantis Piekuro paveikslų pasaulis atveria nepaprastai įdomias paviršiaus tekstūras, tarsi moderniosios tapybos vadovėlyje: dūmų fumažas, išraiškingi koliažo elementai, paveikslai kaip erdvinės konstrukcijos, fotografiniai eksperimentai su niūriais negatyvinio vaizdo šešėliais.
 
Šio tapytojo kūrinių motyvai dažniausiai globalūs, „visuotiniai“, o  herojai – monumentalūs, didingi ir svarbūs. Ar taip pataikauta sovietinei ideologijai? Ir taip, ir ne. Tikėtina, kad būta Piekuro kartos dailininkų nuoširdaus tikėjimo kai kuriais anuomet visuotinai eskaluojamais įvaizdžiais, kuriuos šiandien kartais pernelyg skubotai tapatiname su sovietine ideologija. Tai Antrojo pasaulinio karo įvykių atgarsiai, atominio karo grėsmė, branduolinio ginklavimosi varžybos, Šaltasis karas ir kiti XX amžiaus nesaugumo vaiduokliai. Taip pat kosmoso užkariavimas, renesansinį žmogaus vaizdinį, universalumą sugestijuojantys sporto ir mokslo pasiekimai, karas, darbas, ekologinių, militaristinių katastrofų pranašystės.
 
Piekuro kurti vaizdai ne tokie sodrūs ir spalvingi kaip Švažo „pramoninė romantika“. Jie tarsi išlaiko emocinį ir fizinį atstumą, žiūrovą nuteikia ne intymiai meditacijai ar emocijų proveržiui, o mąstymui. Daugiaplaniai, skirtingas laiko ir erdvės dimensijas susiejantys dailininko kūriniai neretai interpretuoja ir klasikinius vaizdo sandaros principus. Tai ritmiškas, kartais – simetriškas masių komponavimas, tarsi kosminės raketos veržliai aukštyn šaunančios figūrų ir pramoninių konstrukcijų vertikalės. Motyvo kartojimas kai kuriose kompozicijose tiria „medijuotą“ pasaulio vaizdą, perkoštą per dirbtines aparatų, optinių prietaisų „akis“. 

Įdomu Piekuro kūrybą gretinti su Rožanskaitės darbais. Abiem dailininkams rūpėjo plastiniai eksperimentai – erdvinės konstrukcijos, koliažo, asambliažo technika. Tačiau ir per didingą kompoziciją Rožanskaitė dažniausiai kalba apie intymiai skausmingus dalykus, – o Piekuras dažniau imdavosi spręsti „globalius“ uždavinius. Nuo jo kūrybos, kad ir kaip žiūrėtum, tįsta ir ideologinės tematikos „šleifas“. Palyginkime karo temos interpretaciją abiejų dailininkų kūryboje. Ji ypač originaliai ir įvairiai išsiplėtojo Piekuro paveiksluose. Vieni įtaigiausių jo pasakojimų apie karą – 7–8 dešimtmečiais asambliažo technika sukurti darbai, kuriuose dailininkas naudojo tikras apdegusias lentas, surūdijusios skardos lakštus, šiurpias gipsines kaukes. Karo, tiksliau, Lietuvos pokario kovų metafora Rožanskaitės kūryboje – paveikslas Partizanė (2004), kuriame matome šventąją su automatu žėrinčiuose bizantiškuose aptaisuose, labai primena Piekuro Kareivį ir madoną (1969) panašiu artimos realybės ir senųjų meistrų tapybos sugretinimu. Juk potekstė išlieka ta pati – tragiškas saugančios, gedinčios moters įvaizdis, žmonijos kančios metafora.

Taigi, Piekuro kūriniai skatina sovietmečio tapybos temų vaizdavimą peržiūrėti nauju žvilgsniu, kai kuriais atvejais – reabilituoti. Taip pat stebėtis įspūdinga technologinių eksperimentų įvairove ir drąsa imtis „nepatogių“ temų, atkaklumu ieškant taip sunkiai randamų „globalių“ įvaizdžių išraiškos. Dailininko kompozicijos byloja modernumo siekį ir sugrąžina žiūrovą į sovietmečio erdvėlaikį, tačiau kartu yra prisodrintos autentiškos dailininko patirties, rūpesčio dėl ateities. Juo labiau kad toji tikrovė šiandien mums vėl kuria baisius karo koliažus – Artimuosiuose Rytuose ir čia pat, Europoje. Aprūkusių „fumažinių“ pastatų sienos, kraujo krešuliai, aštrios ir negražios, tarpusavyje nederančios apgriautų miestų spalvos, sprogimų skeveldros ir dar nekanonizuotos globėjos bei kankinės. Dabar visa tai atrodo pranašiškai pamatyta ir perteikta Piekuro paveiksluose. 
 
Kristina Stančienė
Parodos
Asmeninės parodos
2006 Laiko negatyvai, VDA parodų salė „Titanikas", Vilnius
 
Grupinės parodos
2011 Lietuvių tapybos tradicija. „Juškus Gallery“, Vilnius
2007–2008 Eksperimentas, XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda. LDM Radvilų rūmai, Vilnius
1998 Lietuvių tapytojų paroda. Šardžos meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai
1987 Tarybų Lietuvos dailė. Centriniai menininkų namai, Maskva
1986 Tapybos paroda su Aleksu Andriuškevičiumi, Marija Terese Rožanskaite, Algimantu Švėgžda, Vitaliu Trušiu, Romanu Vilkausku. LTSR meno darbuotojų rūmai, Vilnius
1972, 1989 Estijos, Latvijos, Lietuvos tapybos parodos. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1969 Vilniaus tapybos bienalė. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1969 Baltijos šalių dailės paroda. Centrinė parodų salė „Maniežas“, Maskva
 
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.