Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Gintautas Trimakas
Gintautas
Trumpa biografija
  • Fotomenininkas.
  • Gimė 1958 m. Vilniuje.
  • 1980–1986 m. studijos Vilniaus inžineriniame statybos institute.
  • Nuo 1986 m. dalyvauja parodose.
  • Nuo 2000 m. dalyvavo TTL (Trimakas, Treigys, Lukys) grupės veikloje.
  • Dėsto Vilniaus dailės akademijoje, gyvena Vilniuje.
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
 
Apie kūrybą
8–9 dešimtmetyje Gintautas Trimakas susidomėjęs fotografavo uždaras erdves ir naudotus daiktus.
 
Lodzės modernaus meno muziejaus svečių namuose, įkurdintuose senoje viloje, fotografo dėmesį patraukia vonios kambarys, dailininko Andzejaus Strumilos būste – ant krėslo atkaltės užmesta skraistė, išmarginta rytietiškais ornamentais. Taip pat ir kituose būstuose, kuriuose trumpiau ar ilgiau svečiavosi Trimakas, dėmesys fokusuojamas į pavienes  buitinės aplinkos detales: koklinę krosnį su metalo apkaustais, medinę širmą ar masyvų pianiną, seną radijo imtuvą. Visi šie iš aplinkos išskirti daiktai perteikiami fragmentuotai, dėl to atrodo monumentalūs. Fotomontažo būdu sudėliojamos didelės, plokščios, statiškos, į ilgį ištemptos kompozicijos spinduliuoja ramybe.
 
Kiekvienas serijos „Plokštumos svetur“ (1986–1989) „portretuojamas“ daiktas individualus ir nepakeičiamas. Jis byloja apie buvusių savininkų įpročius, gyvenimo būdą. Išsaugomas asociacijų intymumas. Kitoje serijoje Trimakas eina priešingu keliu – pasirenka tokius daiktus, kurie neturi ryškesnių savybių. Poriniuose atvaizduose jis fotografuoja lengvai pakeičiamus nedidelius objektus – arbatos sietelį, skardinę lėkštę, elektros jungiklį, vandens čiaupą, muilo gabalėlį, drobinį rankšluostį, daržovę, vaisių. Visi daiktai tuščiame fone įkomponuoti centre ir sunku pasakyti, ar jie guli ant plokštumos, kabo ant sienos ar laisvai plūduriuoja erdvėje. Kai kada šiuos daiktus net sunku identifikuoti. Šį klaidinantį įspūdį sustiprina ir pavadinimai „Skaidrus stovintis I–II“, „Valgomas stovintis I–II“, „Gulinti daržovė I–II“, „Stovintis metalinis I–II“. Panašumas, simetrija, pasikartojimas - dominuojančios priemonės. Trimakui pavyksta ir ištyrinėti daiktų medžiagiškumą, ir suteikti jų atvaizdui dematerializuojantį pobūdį. Dėl šviesos ir šešėlių žaismo, slėpimo ir transparencijos derinimo paprasti kasdieniai daiktai tampa paslaptingais, dvasingais objektais. Šios jautrios daiktų studijos labai skiriasi nuo panašius radinius fotografavusio Alvydo Lukio kūrinių, kuriuose išryškintas izoliuotų objektų skulptūriškumas. Trimako fotografijose  ieškoma irimo, nykimo pėdsakų. Dėmesys mažiausiems pasikeitimams artimesnis Alfonso Budvyčio kūriniams.
 
Pasikartojimo ir skirtybių  tema svarbi ir daugelyje kitų Trimako kūrinių, tokių kaip „Plokštumos – sau pačiam“ (1993), „Neišsiųsti laiškai į Škotiją“ (1995), „Torsas – kūno dalis“ (1995–1996), momentinės Baltijos jūros ir kranto fotografijos „Palangoje dutūkstantaisiais“ (2000), „Skaičiuoti dangų“ (2008).
 
Serijoje „Torsas – kūno dalis“ Trimakas fotografavo  pažįstamas moteris, išsaugodamas atvaizdų anonimiškumą. Veidų nesimato, bet apranga nusako moters būdą, amžių, pomėgius ir polinkį į vienus ar kitus įpročius. Be to, tai yra ir tam tikro laiko gatvės aprangos ir gyvenimo stiliaus tokiame mieste kaip Vilnius kronika bei  persifliažas (pasišaipymas) „didžiosios mados“ fotografijos atžvilgiu. Tačiau paralelės su mados fotografija čia tik paviršutiniškos, nes net ir be veidų šie modeliai atrodo pilnakraujai, turintys ryškius charakterius. Trimakas šią moterų torsų fotografijų seriją eksponavo dviem būdais: mieste kaip plakatus ant skelbimų stulpų ir parodų salėse kaip vartyti skirtą kolekciją, Toks fotografijų eksponavimas atrodė ypač trikdantis, pateikiantis moterų kūnų fragmentus vujaristiškam stebėjimui. Taip yra todėl, kad čia charakterio ir kūno studijos yra įdomesnės nei mados fotografijoje, kur kūnas depersonalizuojamas. Madoje modelis – „gyvas drabužių pakabas“,idealizuojama sėkmės lydima būtybė, o į Trimako moteris niekas nesugalvotų lygiuotis. Jos pernelyg netobulos, gyvenimiškos, net ir būdamos anonimiškos. Aprengti torsai nepavirsta besieliais natiurmortais.
 
Jūros peizažų serijoje (1995) Trimakas pasirenka perspektyvą iš kranto ir pačią paprasčiausią kelioninę kamerą. Peizažų seka dirgina vaizdų neapibrėžtumu ir neryškumu. Sunku identifikuoti vietovę, metų ir paros laiką. Kartu čia aproprijuojami svetimi jūros peizažų įvaizdžiai. Nuo 1996 m. Trimako fotografijoje stiprėja postkonceptualumo bruožai. Tokiuose kūriniuose kaip „Juodas angelas“ (1996), „Išlaisvintas požiūrio kampas“ (2001), „Pervertas“ (2002), „Apie pilką“ (2002) autorius vis labiau artėja prie abstrakcijos.
 
Laikui bėgant Trimakas vis dažniau eksperimentuoja dirbtuvėje ir lauke su pinhole kamera. Jo serija „Miestas kitaip“, pradėta 2006 m., atsirado po Vilnių, Kelną, Klaipėdą, Lvovą važinėjant su pritvirtinta ant dviračio automatiškai fotografuojančia kamera. Čia puoselėjamas vaizdų atsitiktinis ir pasikartojantis charakteris. Trimakas sako: „Esu tik koncepcijos autorius, o fotografuoja dviratis – prie jo bagažinės pritvirtinu pinhole kamerą, kuri fiksuoja tai, ką „mato“. Fotografijų objektas yra mano su dviračiu stovėjimo vietų „Dangus“. Kamerą „įjungiu“ tam tikrose vietose: sustodamas pasišnekėti su pažįstamais, išgerti puodelio kavos, apsipirkti etc. Tai kasdieniai ritualiniai veiksmai, kuriuos tokiu būdu užfiksuoju. Kur sustoju, ten ir svarbu. Arba dar tiksliau – fotografuoju ten, kur sustoju, nes tai svarbu. Tai darau sąmoningai, akcentuodamas atsitiktinumą, nuolat besikartojantį, bet kokį... Grįžau prie konceptualaus apsisprendimo – „nematyti“, ką fotografuoju. Dviratis ir dėžutė su negatyvu padeda išsilaisvinti iš klišių, kurias suformuoja meistrystė.“
 
Pastaroji Trimako kūryba paskatino ir jaunesnius fotografus Tomą Razmų, Jurgitą Remeikytę ir, Gytį Skudžinską eksperimentuoti su pinhole kamera, kaip būdu sulėtinti žvilgsnį, meditatyviai susitapatinti su aplinka ar abstrahuoti jos vaizdus.
 
Raminta Jurėnaitė    
MMC video
„Gyvenimo skaičius yra 2, credo – iš minimumo maksimumą padaryti. Ir, didžiąja dalimi, daug metų buvo toks šūkis: ‘Kova su atpažinimo džiaugsmu’“, – savo kūrybos principus dėsto fotografas konceptualistas Gintautas Trimakas, 2010 01 22.
Parodos
Personalinės parodos
2003 Venecijos tyla. A. Mončio namai-muziejus, Palanga
2002 Tylos šešėliai. Fotografijos muziejus, Šiauliai
1995 Galerija WYSPA, Gdanskas, Lenkija
1995 Baltijos kultūros centras, Gdanskas, Lenkija
1992 Photogalerie in der Brotfabrik, Berlynas, Vokietija
1992 Fotografijos galerija, Vilnius
1989 ZPAF galerija, Krokuva, Lenkija
 
Grupinės parodos
2002 Lietuviškos įžvalgos: fotografija nuo 1960 m. iki dabar. Leinwandhaus galerija, Frankfurtas prie Maino, Vokietija
1999 Šiuolaikinė Lietuvos fotografija. Kultūros namai, Bratislava, Slovakija
1999 3x9. Šiuolaikinė Lietuvos fotografija. Josefo Sudeko fotografijos namai, Praha, Čekija
1996 Naujoji Lietuvos fotografija. Šiuolaikinio meno centras, Zamek Ujazdowski, Varšuva, Lenkija
1996 Duona ir druska. Cornerhouse galerija, Mančesteris, Didžioji Britanija
1994 Lietuvos jaunųjų fotografijos aspektai. IFA galerija, Berlynas, Vokietija
1994 Baltijos šalių fotografija (Baltic Photography). Hypolit galerija, Helsinkis, Suomijaa
1990 L’Anne de l’Est. Muse d’ Elyse, Lozana, Šveicarija
1988 M. K. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV
1987 Fotografijos muziejus, Helsinkis, Suomija
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Fotografija
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.