• Grafikas.
• Gimė 1959 m. Telšiuose.
• 1990 m. baigė grafikos magistro  studijas Vilniaus dailės akademijoje.
• Nuo 1989 m. dalyvauja parodose.
• Gyvena Plikiuose, Raseinių r.
• Dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
• Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Evaldas Mikalauskis – konceptualiosios grafikos atstovas. Kritikai sako, kad menininkas, naudodamas klasikines grafikos technikas, kalba šiuolaikine meno kalba. Grafikui meno pasaulis tuo geras, kad jame gali išreikšti susikaupusias, kaip jis sako, nesąmones, išreikšti, ką tik nori. Pasak Mikalauskio, dažniausia kuriama ir galvojama apie tuos pačius, labiausiai jaudinančius dalykus. Tai kokie gi dalykai autoriui kelia nerimą? Pagrindinis jo kūrinių personažas – žmogus. Menininkui aktuali žmogaus problema: jis žmogus ar gyvulys? Ir kiek jis žmogus, kiek – gyvulys?

Narpliodamas žmogaus problemą, menininkas kalba apie žmonių – moters ir vyro (dažniausiai šeimos), suaugusiojo ir vaiko tarpusavio santykius. Apie žmogaus santykį su aplinka – kasdiene buitine, visuomenine. Apie žmogaus vidines būsenas. Apie jo socialinį statusą, kartais galbūt paties sau primesto vaidmens absurdiškumą, apie skubėjimą, rutiną. Paliečiama ir žmogaus santykio su religija tema. Vaizduodamas žmogų, menininkas nevengia panaudoti autoportreto elementų.

Dažnai Mikalauskis kūrinius jungia į ciklus. Kartais kūriniai vienas kitą papildo, juose tęsiamas pasakojimas arba parodomos galimos motyvo variacijos. Pavyzdžiui, autorius ironiškai pateikia žmogaus, sėdinčio ant unitazo, pozos „studiją“. Šia poza žmogus gali laikytis už tilto turėklo, matuoti kaktuso aukštį, važiuoti motociklu, nepatogiai gulėti ir panašiai. Beveik visai Mikalauskio kūrybai būdinga (savi)ironija, šmaikštumas, žaismingumas, subtilus humoras. Pasak menininko, juokauti yra gražu ir tai pagyvina pilką gyvenimą.

Mikalauskio kūryboje svarbus teksto ir vaizdo santykis. Kūriniai kontekstualūs, juos galima skaityti kaip daugiaprasmius tekstus. Paveiksluose yra kartais galbūt ne iš karto žiūrovui pastebimų poteksčių, metaforų, ženklų, asociacijų, citatų. Santykis tarp teksto ir vaizdo glaudus, jie vienas kitą papildo arba paneigia. Pavadinimuose vyraujantis žodžių žaismas kartu su vaizdu sudaro dviprasmį, o kartais ir daugiaprasmį sluoksnį. Kartu pavadinimas jau suteikia galimų interpretacijų kryptį.

Menininkas nevengia paradokso principu jungti tarsi nesuderinamus tekstinius ir / arba vaizdinius (paveiksle vaizduojami vidaus organai ir prekių ženklai arba miesto panorama, jos fragmentai) elementus. O gal grafikas taip tiesiog tikrina žiūrovo budrumą? Tarsi iš dangaus krentanti pintinė ragina ruoštis grybų sezonui, tačiau grybų nematyti. Tad gal paveikslo pavadinimas Grybų sezonas tik metafora ir menininkas taip kalba apie „grybavimą“ perkeltine prasme? O gal autorius tokiu pavadinimu nori žiūrovą provokuoti, kviesti į dialogą ar paklaidinti interpretacijų labirinte. Mikalauskis beveik visuomet žaidžia žodžių prasmėmis, lyg ir suteikdamas žiūrovui šifravimo kodą, bet kartu palikdamas laisvę interpretuoti ir neskatindamas aklai prisirišti prie teksto. Ir nežinia, kas ką stebi: žiūrovas žiūri į paveikslą ar autorius į mus savo personažų akimis?

Kūriniuose svarbus vaidmuo tenka erdvei. Paveikslas kartais beveik visai tuščias (pavyzdžiui, balto popieriaus kampe vaizduojamas tik mažytis žmogus) arba jame vaizduojamas peizažas, erdvė, iš kurių pašalinti papildomi elementai ir taip suteikiamas tuščios erdvės pojūtis. Kokias emocijas sukelia ši tuštuma? Ji taip pat veda į daugiaprasmį tekstą, jo suvokimą. Viena vertus, tuščio lapo kamputyje įkomponuotas mažas nuogas žmogus parodo vieneto ir visumos santykį. Kita vertus, žmogus turi galimybę sugerti begalę erdvės, įkvėpti, iškvėpti, pasisemti, medituoti, atsiduoti tuštumai. Tabula rasa. Kituose paveiksluose tuščia erdvė žymi atstumą, distanciją tarp žmonių, motyvų, būsenų.

Mikalauskis kuria peizažus, natiurmortus, tačiau jie netelpa į tokio žanro griežto apibrėžimo rėmus. Kartais autorius paveiksle netgi sujungia du minėtus žanrus, o žiūrovas gali pasvarstyti, ar labiau mato peizažą, ar natiurmortą.

Menininkas iliustravo knygų (Miegalių pasakos, 2007; Nojaus arka: Šventojo Rašto istorijos vaikams, 2011; 2012 m. laimėjo pagrindinį knygos meno trienalės Algirdo Steponavičiaus prizą, 2012 m. Vilniaus knygų mugėje įvertinta gražiausios knygos vaikams diplomu), vadovėlių; sukūrė meninių dailininko knygų (Dienoraštis, 1997).

 

Rasa Dargužaitė