Juokais galime sakyti, kad Jansas negali neapsinuoginti. Beveik visuose savo videofilmuose menininkas pasirodo nuogas. 2006 m. videofilme „Būti išstatytam“ jis skrieja plikutėlis virš Vilniaus miesto haliucinaciniame sapne, 2006 m. „Pasitenkinimo antologijoje“ atvirai rodo kaip atgaivinti hemorojaus kankinamą išangę, keliose scenose 2009 m. filme „Garso takelis“ – tiesiog taikiai vaikštinėja paežere toks, kokį Dievas sukūrė. Noras išsirengti iki grynumo arba siekis priartėti prie atsivėrimo momento, kiek tik įmanoma arčiau, būdingas visai Janso kūrybai. Gyvenimo tiesos ieškojimo nuoširdumą pastebėti gali sutrukdyti kūrinių brutalumas (pavyzdžiui kai fiksuojamas stiprių narkotikų vartojimas 2001 m. filme „Dūjis“ ar muštynės), paviršutiniškai vertinant – ekshibicionizmas, ironiškas kalbėjimo tonas ar drastiškos kūrinių temos.

 

Ypač 10–deš. darbuose Evaldas Jansas įmeta save į ekstremalias, visuomenei nepriimtinas situacijas. Jo kūriniuose apstu kraštutinumų. Tačiau jei panagrinėtume 2003 m. videoperformansą „Prasmingumo antologija“, kur menininkas prisirišęs vieną koją prie sienos iš visų jėgų bėga per salę kol skaudžiai griūna (veiksmas kartojamas iki išsekimo), galėtume įžvelgti ne tik siekį atkreipti dėmesį į save susižalojant. Performansą galima sieti su Romantizmui ar Egzistencializmui būdingomis prasmės paieškomis bei gyvenimo absurdiškumo išgyvenimu. Janso atliekamas veiksmas primena Sizifo mitą, kuris minties istorijoje veikia kaip didvyriškų ir didingų pastangų iliustracija. Tik Jansas ne neša naštą link viršūnės, o bando pabėgti – t.y. našta tampa jis pats.

 

Jansas yra pagarsėjęs kaip videofilmų ir performasų kūrėjas. Menininko kūrybai svarbūs raktažodžiai: autentiškumas, autobiografiškumas, fikcija, eksperimentas, fizinė būklė, fizinis skausmas, pakitusi sąmonė, nuosmukis, ieškojimas (procesas, o ne rezultatas), dokumentiškumas, žmogaus/žmogiškumo suvokimas, atsivėrimas, nuoširdumas, užribis, tikrovė, prasmė, absurdas, cenzūros ignoravimas. 2000 m. menininkas išleido knygą „Odė rutinai“, kur necenzūrine kalba fiksuoja kasdienius įvykius. Čia, kaip ir videofilmuose, performansuose labai svarbus išlieka tiesioginis patyrimas ir šio autentiškumo išsaugojimas.

Evaldas Jansas yra baigęs tapybos studijas, tačiau pirmosiose parodose dalyvavo pristatydamas objektus ir instaliacijas. Vienas iš garsesnių objektų – 1996 m. „Puokštė mylimajai“, kur raudona spalva nudažyti ir į širdies formą sudėlioti nudaužti buteliai. Gatvės muštynėse tokie savadarbiai aštrūs daiktai naudojami norint sužeisti.

 

2007–2010 metais menininkas į savo repertuarą vėl įtraukia tapybą. Paveiksluose nebe taip svarbus autobiografiškumas ir tiesioginis aplinkos patyrimas. Čia veikiau vaizduojami dorojimosi su informacijos srautu (perpildytu populiaria ir aukštąją kultūromis) rezultatai.

 

Monika Krikštopaitytė