Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Elvyra Kairiūkštytė
Elvyra
Trumpa biografija
  • Grafikė.
  • Gimė 1950 m. Širvintos. Mirė 2006 m. Vilniuje.
  • Nuo gimimo augo Širvintų, vėliau Vilniaus, Kuršėnų vaikų namuose be tėvų.
  • 1971–1977 m. grafikos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1979 m. dalyvavo parodose.
  • 1987 m. apdovanota Respublikinės jaunųjų dailininkų parodos pagrindiniu prizu.
  • 1992 m. gavo valstybinę kultūros ir meno kūrėjų stipendiją.
  • 1996 m. aukščiausio laipsnio valstybinė stipendija.
  • 2001 m. individuali Kultūros ministerijos stipendija.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Grafikė Elvyra Kairiūkštytė garsėjo kaip talentinga keistuolė. Užaugusi našlaičių namuose, 1970 m. įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, bet netrukus iš ten išėjo ir 1971–1977 m. studijavo grafiką Dailės institute Vilniuje. Studijų metais ir vėliau mėgo talentingų vyrų draugiją, bičiuliavosi su Edmundu Saladžiumi, Mindaugu Skudučiu, Raimundu Sližiu. Institute sukūrė pluoštą estampų linoraižinio ir sausos adatos technika – kolegų portretų, savitų daugiafigūrių kompozicijų. Diplominis darbas, spalvotų linoraižinių serija Draugystė, 1979 m. eksponuotas parodoje „Vilniaus universitetui – 400 metų“. Nuo tada iki 1990-ųjų dalyvavo beveik visose apžvalginėse Lietuvos ir SSRS dailininkų parodose. 1980 m. priimta į Dailininkų sąjungos jaunųjų sekciją, nuo 1985 m. – Grafikos sekcijos narė. 1986 m. surengė bene vienintelę asmeninę parodą: Vilniaus meno darbuotojų rūmuose eksponavo keturiasdešimt 1974–1986 m. sukurtus estampus. 1990 m. pirmą kartą trumpam išvyko į užsienį – dalyvavo Osle surengtoje trijų Lietuvos grafikių parodoje.
 
Kairiūkštytė buvo iš tų, kurie sunkiai išgyveno politines šalies permainas, kai nebeliko respublikinių parodų ir valstybinių „užpirkimų“. Paskutinį sovietų valdžios dešimtmetį ji nesuteikdavo dingsties parodų taryboms atmesti jos kūrinius, buvo įpratusi nemokamai gauti darbui reikalingų priemonių ir medžiagų. 10 dešimtmečiu po sunkaus sveikatos sutrikimo liovėsi raižyti linoleumą ir ėmė tušu, guašu ir teptuku piešti didelio formato piešinius ant ruloninio popieriaus. Šis raiškos būdas reikalavo mažiau fizinių jėgų ir lėšų. Tris kartus buvo gavusi valstybės (KM) stipendiją (1992, 1996, 2001). Svajojo surengti asmeninę parodą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), užimti visas sales. Dailininkų sąjungos ir ŠMC konfliktas, matyt, dar labiau ją slėgė. 2006 m. parodoje „Grafika, skulptūra 2006: erdvė, plokštuma, kūnas“ ŠMC eksponuota Kairiūkštytės piešinių serija Šviesa (2003). Dailininkė mirė nuo insulto dar parodai nesibaigus.
 
Ankstyvuosiuose estampuose dažniausiai vaizduojama artimiausia dailininkės aplinka, ją supantys žmonės, dabartis, jaunimo gyvenimas. Šmaikštūs, drąsūs, išraiškingi raižiniai primena Viktoro Petravičiaus kūrybą, vokiečių ekspresionizmo grafiką ir tarpukario dailę, pokubistinę Pablo Picasso (Pikaso) kūrybą. Viename sausos adatos raižinyje taikliai apibūdinti visi kurso draugai ir dėstytojai su Rimtautu Vincentu Gibavičiumi centre. Dailės instituto studentų kasdienybė rodoma linoraižinyje Piešimo pamoka (1976), jo spalvos (mėlyna, raudona, geltona, juoda, balta) neatsitiktinai atkartoja Mondriano paletę.
 
Dailės savistabos ir feministinės kritikos bruožų Kairiūkštytės kūryboje atsirado labai anksti. Jubiliejinei VU parodai ji pasiūlė raižinius Senojo Vilniaus universiteto mokslo vyrai, Studentės (1979), kuriuose akivaizdžiai šaiposi iš tradicinių lyčių vaidmenų. Vietoj jų į parodą paimti serijos Draugystė estampai (Parodoje, Į darbą, Studijoje, Šventė, Diskusija, Poilsis) turi savo slaptus antrininkus tokiais pat pavadinimais. Jaunimo diskusiją kavinėje papildo kitas pašnekesys – nespalvotas raižinys, kompozicija labai panašus į Leonardo Da Vinci (da Vinčio) Paskutinę vakarienę, tik čia prie stalo sėdi bent penkios moterys. Šventiniam paradui antrina seksualinė orgija, aistringų kūnų knibždėlynas.
 
Dar mokydamasi Kaune dailininkė tušu paišė erotinius vaizdus, paslaptingus Adomo ir Ievos ritualus, nuogus susijaudinusius kūnus stilizuodama pagal senovės Egipto ir Mesopotamijos dailės, Indijos miniatiūrų ir skulptūrinio Šivos šventyklų dekoro, graikų vazų pirmavaizdžius. Panašiai kaip Stasio Krasausko estampų serijoje Giesmių giesmė (1966), senovės ar egzotikos „rūbas“ čia reikalingas erotinėms fantazijoms pridengti. Ilgainiui autentiškų detalių turintis ekspresyvus dabarties tikrovės vaizdas Kairiūkštytės kūryboje susipina su nuorodomis į senovės kultūras, tradiciniais simboliais, archajinio primityvumo bruožais.
 
Modernizmas ir senovės pasaulio kultūrų parafrazės, niekada neregėtos Viduržemio jūros dvelksmas dailininkės kūryboje papildo ir išplečia kaimo tautodailės tradiciją. Sukaustytą jos primityvumą išlaisvina spontaniška meistrystė. Didžiausias Kairiūkštytės nuopelnas grafikos raidai tas, kad ji ištobulino, atnaujino, sumodernino tradicinę iškiliosios spaudos techniką, išnaudojo jos teikiamas raiškos galimybes. Dailininkė bene pirmoji Lietuvoje ėmė kurti didelio formato spalvotus, atspaustus net nuo 8 ar 9 klišių, estampus, ir šioje srityje niekas neįstengė jai prilygti. Linoleumą raižydavo drąsiai, greitai, dažnai be jokio paruošiamojo piešinio, sukinėdama į visas puses. Atspaudą, netelpantį į presą, voluodavo buteliu. Kartais naudojo ir vadinamąjį Picasso metodą – tą pačią klišę spausdavo kelis kartus, vis įtrindama kitos spalvos dažais. Daugiaspalvis estampas skiriasi nuo 7 dešimtmečiu Lietuvoje paplitusio spalvinto linoraižinio vaizdo sandara ir kokybe. Jis atrodo vientisas ir kartu daugiasluoksnis, savita regimos gelmės ir paviršiaus sąveika daro jį virtualiai judrų, jo suvokimas užtrunka – jis tarsi išsaugo spausdinant sugaištą laiką.
 
Dalis Kairiūkštytės bičiulių nieko nežinojo apie jos sukurtus jų portretus ir pirmąkart juos pamatė tik pomirtinėse dailininkės parodose (2009). Kai kurie talentingi ir įdomios išvaizdos žmonės, išskirtinės meno pasaulio asmenybės, pavaizduoti net keletą kartų. Žinomi trys rašytojos Jolitos Skablauskaitės (1973, 1976, 1983), grafiko Edmundo Saladžiaus (1972, 1974, 1983), du – Eimunto Nekrošiaus (1984) portretai. Kartais portretuojamieji atrodo nublokšti į tolimas šalis ar tarpukario bohemos šėlsmą, džiazo, alkoholio, šokių ir „likimo moterų“ sūkurį, kitur apsupti įvairių figūrų, fantastinių būtybių – savo minčių, vizijų, šmėklų ar kūrinių herojų. Asmens veidas estampe įrėminamas lyg šventasis paveikslas. Amžininkų galerijon įsiterpia Antano Samuolio atminimo atvaizdas (1975), kur garsusis tarpukario tapytojas vaizduojamas su buteliu, cigarete tarp savo paveikslų veikėjų – geltonos moters ir vienaakio „Ars“ bendražygio Viktoro Vizgirdos. Dailininkė sukūrė ir autoportretų, paskutinysis panašus į šventosios kankinės atvaizdą, pramanyto kulto objektą.
 
Su archajiniais kultais, pasaulio sukūrimo mitais, Visatos modeliais ir elementais asocijuojasi belaikiai, statiški, simetriški serijos Improvizacijos (1980) estampų vaizdai. Kitur sarkastiškai interpretuojami socrealizmo dailei būdingi totalumo įvaizdžiai ir kvazireliginis patosas. Ezopo kalba prabyla didelis raudonas katinas su figūrine scena pilve. Estampą Sankryža (1981) užpildo irgi raudonas ir it koks logotipas schemiškas moters kūno pavidalas, užstojantis judraus, lyg pro lekiančio automobilio langą regimo greitkelio perspektyvą. Apskritame į keturias dalis padalytame urbaninės pramotės pilve matyti daugiafigūrės scenos – kažkokios deivės garbinimo, maldos, aukojimo apeigos. Iš šonų pilvą kapoja geniai, iš apačios į jį nusitaikęs veidą turintis falas. Tai – geras atsakas naujajam Eduardo Mieželaičio ir Krasausko žmogui ar diskusija su Kosto Dereškevičiaus kelio ženklais.
 
Kairiūkštytės kūryboje gausu įvairiausių moters įvaizdžių – tai apkūnios geidulingos nuogalės, liaudišką primityvumą parodijuojančios energingos matriarchato šauklės, teatrališkai erotiškos graikų mitų herojės, neprašytos krikščioniškų siužetų viešnios, tikri ir pramanyti šventieji paveikslai.
 
Per penkiolika paskutinių gyvenimų metų dailininkė sukūrė apie 15 tūkstančių didelio formato piešinių. Piešė dideliu teptuku patiesusi ruloninio popieriaus lakštą ant grindų. Daugiafigūrėse frizo pobūdžio kompozicijose vaizduojamos paslaptingos apeigos ir keistos erotinės scenos. Galingame vaizdų sraute susipina žinomi ir išgalvoti simboliai, vaizdinės metaforos ir laike besitęsiantys pasakojimai, žmonės, gyvūnai ir fantastinės būtybės, šventieji ir demonai, kiklopai, chimeros, figūros su keliais veidais, paukščiai, gyvatės, egiptiečių dievai, kanojos ir kovos iš graikų reljefų. Piešinių gausa ir skubios, aistringos linijos rodo, kad dailininkė buvo it apsėsta vaizdinių, troškimų, vizijų, ir tik piešimas galėjęs nuo jų išvaduoti, išgydyti. Tai buvo ritualinė terapija, turinti ne vien asmeninę, individualią reikšmę. Grafikos ir tapybos savybių turintys ūmūs piešiniai dažais ant popieriaus artimi 9 dešimtmečiu visoje Europoje paplitusiam neoekspresionizmui. Apie 1990 m. darbai ant popieriaus labai išpopuliarėjo ir Lietuvoje, juos daugiausia kūrė tapytojai (Eugenijus A. Cukermanas, Ričardas Povilas Vaitiekūnas ir kiti).
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Grafika Piešiniai
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.