Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
Elena
Trumpa biografija
  • Tapytoja.
  • Gimė 1958 m. Kaune.
  • 1981–1989 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Po studijų grįžo į Kauną, dirba pedagoginį darbą, nuo 1999 m. direktoriaus pavaduotoja  A. Martinaičio dailės mokykloje.
  • Nuo 1990 m. dalyvauja parodose.
  • 1990–1996 m. dalyvavo grupės „Keturios" veikloje.
  • 2001 m., 2013 m. LR Kultūros ministerijos aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendijos.
  • Kūrinių yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
Apsilankius pas Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę studijoje šalia tapomų naujų didžiulių drobių visad galima išvysti ir kitokios meninės veiklos. Menininkė piešia spalvines, monochromines kompozicijas ant laikraščių ar fotografijų, kuria aplikacijas iš spalvoto popieriaus arba naudoja nesenos praeities leidinius kaip gruntinį paviršių (pvz., tarybinių dainų švenčių albumus). Ten įkurdina savo šeimos istoriją: įklijuoja patinkančių straipsnių iškarpas, įdeda vestuvių kaproninę kojinę, savo delno atspaudus ar daugybę keistų (ne)meniškų daiktų.
 
Nuolat ieškoma skirtingų dalykų bendrumo – tai sąmoninga menininkės pozicija būti atvirai viskam, kas vyksta aplinkui. Perfrazuodama sena naujai, vizualizuodama sudėtingų prasmių klodus, Elena pabrėžia savo socialinio angažuotumo formas mene. Jai ypač rūpi miesto ir visuomenės problemos. Tik studijų metais gyveno ir mokėsi Vilniuje, o jos pirmieji dailės mokslų (S. Žuko taikomosios dailės technikume) ir vėlesni su kūryba bei meno pedagogika susiję metai ėjo tik Kaune (nuo 1989 m. dėsto A. Martinaičio dailės mokykloje, nuo 1990 m. dalyvauja parodose).
 
Intensyviai besidomint pasaulinės meno praktikos pavyzdžiais (ypač Žano Mišelio Baskijos {Basquiat}, Anzelmo Kyferio {Kiefer}, Fransio Beikono  {Bacon}, Žano Diubiufė {Dubuffet}, Antonio Tapieso, Sai Tvomblio {Cy Twombly}, Ronaldo Brukso Kitajaus {Brooks Kitaj}, Doris Salsedo {Salcedo} kūryba), pamažu menininkės tapyba nuo suabstraktintų kompozicijų, ekspresyvaus primityvizmo spalvų šėliojimo perėjo prie  nenusakomai sunkių klausimų narpliojimo ir nejaukių istorijų perfrazavimo, pasitelkus deformacijos, dekonstrukcijos principus. Kolorite atsiradęs laisvės pojūtis, paveikslo poetinis neužbaigtumas ir tapymo manieros „šmaikštumas“ – dailininkės seniai įvaldytos nuostatos.
 
Kartais nuo ekspresyviai įgyvendintų Elenos idėjų iki išgrynintos abstrakcijos tėra vienas žingsnis, o kartais jos meditaciškai tapybai būdinga „vaikščiojantis“ dažas. Anot dailininkės, susigyveni su tuo, kad dažas dar ilgai vaikšto po paveikslą, jį tarsi išbandai; jis gyvas, sunkiai džiūstantis, stumdomas plokštumoje tol, kol vienu momentu paliekamas amžinai sustingti.
Yra ir kitokių tapybos darbų – juose nuo konkretaus motyvo einama link abstrakcijos; dažnai tai pleneruose užgimę vaizdai ir mintys.
 
Elenos drobėse dažnai apsigyvena keisti personažai: jai smagu pasakoti konkrečią istoriją, plėtoti siužetą, ir pasakyti daugiau, nei yra. Neįprastumas, išskirtinumas ir visuomenės reakcija į tai, klausimas, ar galima išgyventi „kitokiam nei visi“ – štai kur krypsta Elenos mintys, kai tapo savo personažus.
Dažnai tai susiję su vaikais, paaugliais, jų hermetišku pasauliu. Į savo kaip mokytojos, edukuotojos veiklą ji nuo pat pradžių žiūrėjo neformaliai – šiame darbe atrado vargų ir džiaugsmų, ir meistriškai aktualizavo tai kūryboje.
 
Todėl Elenos konceptualių parodų temos ir krypsta prie sociu­mo problemų. Rengdama parodą tapytoja pati sutvarko ir ekspozicijos erdvę. Nepamirštama 2005 m. paroda galerijoje „Meno parkas“: įrengta klasė su suolais ir mokykline lenta (projektas Apie tai); 2007 m. – paauglių zona su aprašinėtomis sienomis (projektas Apie juos); 2010 m. kavinėje „Suflerio būdelė“ darbai padalinti į dvi zonas – vaidinimo ir „gyvenimo“ fragmentų. Tapytoja „sukonstravo“ įstiklintus stendus, o juose sukurtas dvigubas (realios ir virtualios) erdvės laukas su žmonių figūrėlėmis ir plakatais.
 
Teatras, vaidyba, įsitraukimas – šie reiškiniai akcentuojami tiek Elenos paveiksluose, tiek parodų ekspozicijose. Ji nori ne tik nustebinti žiūrovą, bet ir tiksliau, aiškiau atskleisti savo idėjas, susijusias su socialinėmis problemomis. Tapytoja nežaidžia slėpynių su žiūrovais – paveikslų pasakojimai tikroviški, juose taip kabinamasi už apčiuopiamų dalykų, kad suvokti tokį kūrinį empatiškai labai paprasta.
 
Kartais tai perteikiama šiuolaikinio portreto žanru (paauglių pasaulis, jų skaudžios tiesos ir temos). Šių trapių kūrinių, sklidinų nenumaldomo ilgesio, autorė tvirtai tiki, kad ne tik socialinės institucijos turi rūpintis vaikais ir paaugliais, – tai pilietinės visuomenės reikalas. O menininkai apie tai gali ir turi kalbėti sava plastine kalba. Todėl tapytoja visais įmanomais būdais, taigi tradicinėmis ir eksperimentinėmis meninėmis priemonėmis, nepaliaujamai skelbia savo (kartu ir bendrąsias žmogiškąsias) idėjas, šūkius ir „rašo“ atvirus laiškus pasauliui.
 
Kristina Budrytė
Autorė apie save
Apie kūrybinio gyvenimo pradžią:
[...] VDI tapybą studijavau sovietmečiu. Gal ir gerai, kad neturėjau labai  įtakingų profesorių, todėl studijų pagrindas buvo natūros analizavimas, bet labiausiai mokėmės iš knygų ir vieni iš kitų. Prieš 30 metų ir dabar Lietuvoje tapybos studijos remiasi  ekspresionistine raiška, kurios esmė yra ne ramios harmonijos atspindžiai, o šiaurietiško nerimo šiurkštus išraiškingumas ir įkaitinto spektro deformuota realybė.
 
Socialistinio realizmo metodas studijuojant buvo privalomas. Aš buvau išmesta iš Instituto 1987 m., nes mane pagavo nusirašinėjant per valstybinį marksizmo-leninizmo egzaminą. Po metų man buvo leista grįžti ir baigti studijas; 1988-1989 m. marksizmo-leninizmo jau nebedėstė. Visą šią patirtį, baigus studijas, reikėjo išrūšiuoti ir pamiršti. Formalus išsilavinimas  labai varžo jauną ir nepatyrusį menininką, tačiau dabar aš galvoju, kad menininkas privalo turėti savo asmenybės istoriją, kuri ir yra tie kertiniai atspirties taškai ir impulsai kurti.
 
[...] Pamenu, studijuodami nekalbėdavom apie tai, kas bus, nekūrėme kokių nors vizijų, nesitikėjom, kad pasikeis politinė-ekonominė situacija, kurioje užaugom. Tai buvo duobė. Mums, jauniems žmonėms, tas laikas buvo tikri tramdomieji marškiniai. „Išėjau“ stipriai ideologizuotus vaizduojamųjų menų mokslus. Reikėdavo atlikti ideologines užduotis, atiduoti duoklę – kitaip negausi ne tik stipendijos, bet ir pažymio, turėsi mesti mokslus, išeiti su ,,vilko bilietu“. Studijuodami visi darėme kompromisų, ir tai psichologiškai buvo labai sunku. Jautei, kad esi priverstas tapti konformistu, vos ne kolaborantu – nebijau to žodžio.
 
Bet štai baigus studijas prasideda nuostabus laikas! Staiga viskas pasikeičia: žmonės vaikšto po gatves su trispalvėmis, vyksta tūkstantiniai mitingai Santakoje, Vingio parke. Rengiamos ir parodos. Jas labai inspiravo tuo metu ore sklandžiusios idėjos, permainos. [...] Mes tuomet startavom ambicingai ir smagiai. [...] Kauno kontekste pokyčiai buvo teigiami. Tuo metu iškilo nemažai gerų menininkų, per trumpą laiką aiškiai išsisluoksniavo saloniniai, labiau eksperimentuojantys ir rizikuojantys kūrėjai.[...] Patys esame suorganizavę plenerų be jokių finansavimo, projektų rašymo. Toks buvo laikas. Albertas Stankevičius pirmąjį surengė Lampėdžiuose, vėliau Gintautas Stulgaitis – du Ventės rage. Tiesiog iš Menininkų namų pasiskolinome autobusėlį, susimokėjome už benziną ir išvažiavome.
 
Apie kūrybinę aplinką ir procesą:
Mano studija yra Šančiuose. Caro laikais buvo pastatytos kareivinės, jose buvo apsistojusi ir nepriklausomos tarpukario Lietuvos kariuomenė. Bolšvikmečiu ten irgi buvo kareiviai, suvežami iš visos Sovietų Sąjungos, ant sienų yra likę įrėžti jų vardai, datos, miestų pavadinimai. Dirbtuvę gavau 1993 metais, - tais metai, kai iš Lietuvos  buvo išvesta okupacinė sovietinė armija. Aplinka rūsti, tačiau mane jinai įkvepia.
 
Pasirengimas darbui dažnai trunka ilgiau nei pats procesas. Dažnai pradedu nuo to, kad uždažau drobę provokuojančia spalva arba užrašau kokią frazę.  Piešiu, tapau, modeliuoju, ir darbas užstringa.  Tada jį fotografuoju ir analizuoju sumažintą vaizdą. Ir turiu vieną ritualą: uždegu žvakę savo a.a. Tėvams, paprašau sėkmės.
 
[...] Mane labai inspiruoja ekstremalios situacijos gyvenime, ir dėl to dažnai kurdama pati save provokuoju: imuosi skirtingų strategijų, rizikuoju atmesdama baimes ir kompleksus. [...] Labai stiprus aspektas kūryboje man yra galimybė paveiksle keisti ir valdyti situaciją. Tuo pačiu ir pati keičiuosi; matyt, tapatinuosi su savo personažais. Tai toks specifinis vidinis teatras, kur visas roles aš galiu pasimatuoti.
 
[...] Per 20 metų, žinoma, daug kas keitėsi. Susiformavo kelios skirtingos strategijos. Išryškėjo keli atspirties taškai. [...] Šita pastaroji paroda „Varnų bažnyčia“ – tai natūros, gamtos stebėjimo ir išgyvenimo rezultatas. Pavasarinė paroda „Titanike“ – literatūrinės-kultūrinės inspiracijos. O nuo 2007 metų vykdytame projekte „Apie Juos“ – socialinės egzistencinės temos. [...] Nelabai pasitikiu išmoktais dalykais. Daugiau mąstau apie tai, ką dariau ir ką darau dabar. Kartais galvoju, kad tai panašu į kažkokią šizofrenišką būseną. Lyg vienu metu galvoje skambėtų skirtingi balsai, kalbantys apie tą patį.
 
[...] Tapytojas G. Morandi yra pasakęs, kad nėra didesnės abstrakcijos už realybę. Man labai svarbus motyvo pasirinkimas. Tai yra atspirties taškas. Motyvas = motyvacija. Tai gali būti panašu į tai, kai daug kartų kartojant žodį tarsi išnyksta jo reikšmė ir lieka tik skambesys.
 
Ilgiau dirbant su vienu realiu vaizdiniu jis gali mutuoti, visai išsiskaidyti, o ilgainiui išnykti. Jis yra tas vidinis nervas. Impulsas. Kai spalva proceso metu praranda linijinę priklausomybę (o man visada yra svarbus jos paviršius, masė ir jos slinkimas) ir tampa labai svarbiu veiksniu. Tokiuose darbuose stengiuosi nebenaudoti potėpio. Paveikslą sustabdau formavimosi momente. Noriu, kad jis būtų gyvas. Kad žiūrinčiojo akis galėtų juo klaidžioti.
 
Apie tai, kuo žavisi, kas darė įtaką:
Jaunystėje besimokant St. Žuko dailės technikume turėjau tokį tapybos mokytoją, šviesaus atminimo Romualdą Stankevičių. Jis man taip yra pasakęs: „Elena, gyvenime svarbiausi dalykai yra tapyba ir berniukai.“ Ir jis tikrai buvo teisus. Šiandien turiu vyrą ir du sūnus. Ir tapybą. Jis buvo puikus mokytojas ir ambicingas tapytojas.
 
O iš matytų parodų įsiminė seniai seniai, dar studijų metais, matyta Petronėlės Gerlikienės paroda. Kaunietiškojo periodo R. P. Vaitekūno kūryba, ypač ankstyvasis M. Skudutis, A. Samuolis ir V. Eidukevičius M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Puikus tapytojas ir pedagogas Alfonsas Vilpišauskas besimokant St. Žuko dailės technikume. Ir, žinoma, knygos: J. Joyce‘as, W. Faulkneris, A. Čechovas, V. Woolf, F. Pesoa, S. Geda. Ilgas sąrašas susidarytų. Iš užsienio menininkų neišdildomą įspūdį paliko J.-M. Basquiat, A. Kieferis, F. Baconas, J. Dubuffet, A. Tapies, Cy Twombly, R. B. Kitaj, D. Salcedo.
 
O didžiausią įtaką padarė visi praradimai ir netektys, per kuriuos atrandu kūrybą. Dar būtinai noriu paminėti jau niekaip nuo manęs neatsiejamą savo pedagoginę veiklą. Kontaktas su vaikais ir jaunais žmonėmis teikia daug teigiamų impulsų ir smagių išgyvenimų.
 
Žavi ir stebina menininkių I. Budrytės , E. Ridikaitės kūryba. Nukeliu kepurę prieš grynąją tapybą praktikuojančius H. Čerapą ir E. Cukermaną. Man pasisekė, kad savo bičiuliais galiu vadinti puikius menininkus Č. Lukenską, E. Varkulevičių, A. Barzdukaitę-Vaitkūnienę, J. Aukštikalnytę.
 
Cituota iš:
„Tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Mintys kaip varnos...“, Bernardinai.lt, 2014 11 04.
„Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: apie save 2014 metais“, Kamane.lt, 2014 08 26.
Nomeda Repšytė, „Kad taptume vieni kitiems įdomūs“, Nemunas, 2015 04 07.
 
Parengė Danguolė Butkienė
MMC video
„Prioritetas mums buvo spalva ir kuo toliau nutolti nuo to instituto... O dabar man daro įspūdį graffiti menas“, – pasakoja tapytoja Elena Balsiukaitė. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 09 30.
Parodos
Asmeninės parodos
2013 Aš esu daktaras meilė. Kauno paveikslų galerija
2010 Apie juos. Galerija NB, Roskildė, Danija
2005 Apie tai. Galerija „Meno parkas“, Kaunas
2003 Galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius
2002 Šančių grožybės. Galerija „O11“, Vilnius
1999 Dialogai-monologai. Paroda kartu su Violeta Rudinskaite-Juodzevičiene. Kauno paveikslų galerija
 
Grupinės parodos
2010 Projekto Portas–Kaunas „Post Ars“ paroda. Galerija ASVS, Portas, Portugalija
2010 Lietuvos menininkų paroda. Galerija „Januar“, Bochumas, Vokietija
2005 Atlygis už darbą. Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos paroda. „Emschertal“ muziejus, Hernė, Vokietija
2004 Septynios tapybos tiesos. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2004 Figūros ir portretai XXI a., projektas Kaunas, Vilnius, Krokuva. Dominiko Rostworowskio galerija, Krokuva, Lenkija
2003 Lietuvių kolorizmas. 1970–2000. Didrichseno muziejus, Helsinkis
2002 Tarp dviejų pasaulių. „Chapelle des Penitents“, Anianas, Prancūzija
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Tapyba
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.