E. Velaniškytė priskirtina vadinamai „lūžio kartai“, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Raimundas Sližys, Audronė Petrašiūnaitė... Šios menininkų kartos atstovai devintąjame XX a. dešimtmetyje ėmė atspirties kūrybai ieškoti įvairiuose šaltiniuose: mituose, metaforose, kasdienybėje, kas – miestietiškoje, o kas – kaimiškoje. Būtent į pastarąją ir paniro E. Velaniškytė. Iškeitusi Kauną į Salako kaimą, troboje ji tapė tamsias kaip aprūkusios sienos drobes, kurių pagrindiniai veikėjai – žmonės, autorės matyti šalia savęs, artimi širdžiai ir arti esantys. Personažų figūros masyvios ir nevikrios, didelių formų, rankos ir kojos nedetalizuotos, tarsi kultuvės. Nemėgsta autorė akivaizdžiai gražių žmonių, tų, kurie visuotinai gražiais laikomi. Nemėgsta ir šviesių interjerų, džiugių spalvų. Visa tai – irgi kartos požymis. Tos kartos menininkų, kurie ir prie vyno taurės kalba tik apie meną ir mano, jog neturi teisės imti į rankas teptuko, jei viduje neskauda. Iš sumaišties ir vidinio skausmo gimsta tokia tapyba, tačiau ji skirta tam skausmui raminti, sumaiščiai tildyti ir išminčiai artinti.

 

E. Velaniškytė nevaizduoja kasdienybės buitiškai, tiksliau buitimi neapsiriboja. [...] Tapytojos paveiksluose fiksuojami kasdieniniai veiksmai artėja prie ritualo, virsta sukilninta kasdienybe, kurioje ir skleidžiasi išmintis. Ta kasdienybe, kurios ieškodami savo eilėse namo vis bergždžiai grįždavo žemininkai, kuri atsispaudė „pilkoj atvirutėj iš Lomžos“, kuri apsupa tarsi nematoma skraistė ir verčia mąstyti apie būtį. Parodos buklete autorė klausia: „Kur tas išminties gonkelis“? Išminties gonkelis yra šalia. Šalia, kur miega vaikai, kur prausiasi moteris, kur ant lango stovi vazonėlis [...] Šalia, ten, kur tu esi, - ar Salake, ar Kaune, į kurį dabar vėl grįžo gyventi tapytoja.

 

Tamsios spalvos – mėlyna, juoda, ruda, žalsva, potėpiai, tarsi raižantys drobes ir formuojantys figūras, šviesa ir tamsa kuria drobes, kuriose nužymimas menininkės kelias išminties link. Išminties ir laimės? Greičiausiai šios dvi sąvokos Velaniškytės gyvenime ir kūryboje eina greta, kadangi seniai yra tekę matyti tokį švytintį veidą, kaip Eglės per parodos atidarymą. „Esu laimingas žmogus“, - sako autorė, stovėdama šalia savo meniškų atžalų.

 

Laminga tapytoja ir mama Eglė Velaniškytė [...] įleidžia į tamsų savo figūrų pasaulį, kuriame vertinama gelmė, o ne paviršius. Nepopuliaru tai dabar. Ir laimė tokia greičiausiai nepopuliari – tokia, kurios reikia ilgai, kantriai ir neretai skausmingai ieškoti, kuri ateina sunkiai ir nematuojama „vartojimo vienetais“. Nepopuliaru visa tai tapyboje išreikšti „negražiai“. Ir ką? Nepopuliaru, užtat tikra.

 

Cituota iš: Jurgita Ludavičienė, „Tamsi Eglės Velaniškytės laimė“, Literatūra ir menas, 2005 06 24.

 

Kai Eglė Velaniškytė, baigusi Vilniaus dailės institutą, 9-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė dalyvauti parodose, tamsios, gilių tonų drobės su menkais šviesesnių pustonių akcentais vienareikšmiškai atspindėjo lietuviškąją kolorizmo tradiciją, arsininkų, ypač Antano Samuolio, kūrybos intonacijas. Dailininkės tapomi realūs žmonės tarsi skendėjo praeities šešėliuose, o ji siekė praskleisti būtojo laiko širmą, žvilgtelėti į kasdienybėje rituališkai sustingusias figūras, kurių judesiai slopūs, lėti, o kūnų ritmas, atrodytų, nepavaldus laikui.

 

[...] Dabar Velaniškytės tapyba kitokia. Pakito temos, kolorito, šviesos samprata. Apie niūrią skausmo, vienatvės, liūdesio persmelktą būtį bylojama ekspresionizmo kalba. Čia nėra nei abstrakcijų, nei peizažų, tik būties alkis, perteiktas ligoninės palatų scenomis, munchiškais moterų aktais interjeruose...

 

[...] Velaniškytės kūryboje moteris išreiškia tris pagrindines temas: mitologinę („Moteris-Kentauras“, 2008), krikščionybės temą („Paskutinė vakarienė – apaštalas“, 2009) ir buities realybę („Palatos“). Temperamentingas, tvirtas piešinys, prigesintos spalvos, šviesos kontrastai, ekspresyvus potėpis išreiškia emocines būsenas – skausmą, susimąstymą, liūdesį. Bandoma atskleisti ne kūno formų grožį, ne gundantį grakštumą, ar kūną darkančias amžiaus žymes, o ieškoma būties tiesos. [...] Jos paveikslų moterys tiesiog išgyvena savo būtį kaip likimą...

 

Cituota iš: Nijolė Nevčesauskienė, „Moters mitas pagal Eglę Velaniškytę“, Kultūros barai, 2009 Nr. 11.

 

[...] 9-ajame dešimtmetyje  E. Velaniškytė buvo viena ryškiausių jaunųjų Kauno tapytojų. [...] 1985 metų pavasarį ji išvyko iš miesto ir tapo Šiaurės Lietuvos kaimo gyventoja. Palikusi dvasiškai stingdžiusį sovietinį Kauną, Sabalunkų vienkiemyje jauna tapytoja išgyveno, kaip pati sako, „penkerius auksinius metus“. [...] Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus Sabalunkų kaimo atsiskyrėlė, tapusi žmona, motina, kaimo mokytoja ir vėl miestiete dailininke, savo socialinių vaidmenų įvairovėje randa ir tapybos temų, ir siužetų, ir herojų.

 

[...] E. Velaniškytės paveikslams būdingas senas kaip pasaulis meno žiūrėjimo būdas: autorius pasakoja, žiūrovas įsiklauso. [...] Pirmiausiai į akis krinta aksominis jos pamėgtų spalvų tamsumas, gilūs koloritai, vibruojantis erdviškumas ir sunkokų, šiurkštokų, lyg iš medžio tašytų žmonių ir daiktų apimtys. Tapytoja akademiškai tiksliai konstruoja kertuotas figūras ir veidus, kūnus tapybiškai jautriai modeliuoja spalvomis ir atspalviais. Lietuvos tapyboje ne tiek daug dailininkų, kuriems klasikinis raiškos būdas (tvirtas piešinys, erdvinis, lesiruojantis tapymas) būtų natūrali jų savastis. Eglė visa tai turi, išmano ir gali.

 

Visai nešiuolaikiškas bruožas ir tai, kad tarp dailininkės ir jos vaizduojamo pasaulio (jame žmonės kalbasi, pyksta ir serga) nėra jokios distancijos. Kasdieniškas situacijas ji ne stebi, ne tyrnėja (kas įprasta šiuolaikiniame mene), bet tiesiog išgyvena. [...] Tamsiuose, nerėksminguose dailininkės paveiksluose sudėtingosios situacijos sutaurinamos, į sunkumus žvelgiama oriai [...] . Jos paveikslų herojės, gerokai autoportretiškos, apmąsto ir žino tiesas, dėl kurių gyvenama, dėl kurių reikia gyventi. Dailininkė kalba apie paprastus, bet esminius moters gyvenimo dalykus ir taip jaukina, žadina baikščią dabarties žmogaus sielą. Intymus ir šališkas santykis su tikrove – išskirtinis E. Velaniškytės tapybos bruožas. [...] Suvokianti save mene ne kaip belytę būtybę, bet kaip moterį, E. Velaniškytė, jau suvalgiusi pirmą gyvenimo druskos pūdą, savo tapyboje suliejo ekspresyviąją ir realistinę lietuvių tapybos tradicijas, papildydama jas moteriškuoju matmeniu.

 

[...] Ekspresivumo modifikacijos lietuvių tapybos praktikoje turbūt neišsemiama tema. Lietuviškos ekspresyvios tapybos aruodai netuštėja. E. Velaniškytės darbai primena Vincento Gečo ir Arvydo Šaltenio kūrinius. Kaip ir buvę dėstytojai, ji niekada nevengia tikroviškų  situacijų.  [...] Jausminio išgyvenimo svarba sieja E. Velaniškytės tapybą su Arvydo Šaltenio tapyba. [...] Savotiškai įdomu, kad šalia visų paminėtų dabarties menininkų tebesidriekia arsininkų Antano Gudaičio ir Antano Samuolio šešėlis.

 

Spalva, faktūra, potėpis vis dar tebėra ir tapytojos E. Velaniškytės stichija. Eglė yra modernistė. Kitu kuo tegu ir nebūna. Jos tapyboje neišnyko viena esminių lietuvių modernistinės tapybos vertybių – estetiškai vertingos ir prasmingos meninės formos paieška. Koloritas ir vaizduojamų scenų ypatingumas,  jų rituališkumas ar netgi sakralumas išskiria šią menininkę iš kitų dabartinių Kauno tapytojų būrio.

 

Cituota iš: Rasa Andriušytė, „Išgyventi su teptuku rankoje“, Kamane.lt, 2009 09 25.

 

E. Velaniškytė tapo žmogaus sielą, kuri anot dailininkės negali būti šviesi. Žmonės jos paveiksluose pasigenda skaidrumo, optimizmo. Eglė tokį pasirinkimą argumentuoja žmogaus natūros prigimtimi ir paveikslo paskirtimi. Dar studijų laikais įskiepyto paveikslo minties gilumo kriterijus neapleidžia jos ir šiuolaikinio konceptualaus meno kontekste. Eglė nekuria rebusų, pagal kuriuos žiūrovas turėtų atsekti paveikslo prasmę. [...] Jos paveiksluose nėra mįslių, o suvokėjui nesvetimos dvasinės būsenos nekuria džiugaus susitikimo su kūriniu, kaip sielos linksmintoju. Žvilgsnį prikausto spalvų ir atspalvių modeliavimas, gilūs koloritai, tvirtas piešinys, lesiruojantis tapymas. [...] Likdama tradicine modernizmo epochos tapytoja, E. Velaniškytė kviečia iš naujo išmokti žiūrėti į paveikslą.

 

„Jeigu nėra tragizmo, tai ne paveikslas. Jeigu tau neskauda, tai neimk teptuko“, - toks dar romantizmo suformuotas dailininko, kaip tarpininko tarp savo vidinių išgyvenimų ir žiūrovo, vaidmuo buvo stiprus sovietmečiu. Jis nesvetimas ir „lūžio kartos“ menininkams. E. Velaniškytė – ne išimtis. Tapyba jai kaip meditacija, padedanti atsikratyti problemų. Gal būt todėl turime du skirtingus E. Velaniškytės paveikslus – vieną rimtą, gilų, susimąsčiusį kūriniuose ir kitą – žaismingą, energingą, pakylėtą ir optimistinį realiame gyvenime.

 

Žiūrovas, atėjęs į E. Velaniškytės parodą, savas problemas turėtų palikti už durų. Kitu atveju, ieškodamas grožio, kad nuramintų sielą, E. Velaniškytės paveiksluose ras tik pesimizmą. Saugodama tradicines tapybos vertybes, ji yra sąmoningai atsilikusi nuo mūsų gyvenamojo laiko, tačiau kartu ir originali. E. Velaniškytės paveikslų grožis kyla iš pačios tapybos ir išgyvenamų emocijų paprastumo.

 

Cituota iš: Kristina Civinskienė, „Apaštalai pagal Eglę Velaniškytę“, Literatūra ir menas, 2010 04 30.

 

Parengė Danguolė Butkienė

 

1985 metų pavasarį palikau Kauną ir išvažiavau į kaimą. Anksčiau Salake buvau praleidusi net tris vasaras. Netrukus tą sodybą ir nusipirkau. Visiškai viena joje gyvenau penkerius metus. Ir man labai patiko. Kasdien tapydavau po dešimt dvylika valandų. Tai buvo mano aukso amžius. Idealios sąlygos. Niekas daugiau nerūpėjo. Mane išlaikė tėvai, kartą per metus net suteikdavo galimybę išvažiuoti į užsienį, pasibastyti po muziejus.

 

Per tuos metus Salake retai kada apsilankydavo svečiai. Vis dėlto 200 kilometrų. Kartais atvažiuodavo „taboras“ draugių-menotyrininkių, bet... patylėti. Tiek buvau prisibendravusi (buvau „baisi veikėja“ Kauno dailininkų sąjungoje), taip pavargusi nuo nesibaigiančių vakarėlių. O Salake, būdavo, ant tos pačios skrynios tuos pačius rūbus tuo pačiu judesiu kiekvieną vakarą susidėlioju ir rytą vėl apsirengiu. Ką valgiau, neatsimenu. Prisimenu rožių spalvos arbatą su serbentų uogiene ir sumuštinius su geltonu sūriu. Valgyti darydavau tik tada, kai laukdavau svečių. Turėjau mažą televizorių, bet retai kada jį bežiūrėdavau. Jokių laikraščių – tik knygų kalnai, dažai, popierius. Jei labai užsimanydavau pabendrauti, nueidavau pas kaimynus... Bet paskui to pasidarė maža. Nebenorėdavau išlipti iš lovos, o išlipusi galėdavau tik skaityti. Rodės, esu ištapiusi visas aistras. Gal jau vaikų reikėjo... Todėl, jei kas klausia, kaip „apsiženijau“, sakau: „Šturmu“. Kai vakare stovi stotyje ir tau nesvarbu, koks traukinys atvažiavo. Sėdi ir važiuoji…

 

Su vyru prieš kurį laiką išsiskyriau, o vienai tris vaikus auginti – kaip dviese  šešis. Ūkis buvo didžiulis. Labai įdomi jo augimo kreivė. Iš pradžių – viena karvė, paskui – dvi, dar po kurio laiko – paršai, arklys, vištos, antys, žąsys. Šienui buvau alergiška, bet mane, kaip sunkiasvorę, užkeldavo šieno minti. Kai gerai to kvapo prisiuostai, šienligė praeina…

Kaime man gera. Nors vienai su trimis vaikais mieste lengviau. Kaime reikia turėti „diedą“. Vienai kautis su gyvenimu galima, bet nebūtina. Važiavau į miestą, nes nusprendžiau skirtis. Visi trys mano vaikai užaugo Salako vienkiemyje. Tik Miglei, kai persikėlėm į Kauną, buvo dveji. Vyresnieji labai pyko, jiems atrodė, kad aš lyg koks buldozeris viską išardžiau, sugrioviau. Mieste iš pradžių jie sunkiai pritapo.

 

Sako, negalima ant vaikų rėkti. O aš rėkiu. Manau, tai normalu. Kaip pianino klaviatūra: yra vidurys, paskui – labai aukšti garsai ir labai žemi. Mano vaikai žino, kad mamos emocijos gali būti stiprios. Beje, ir jie ant manęs rėkia.

 

O jei jau kalbame apie vaikus, manau, jie yra svarbesni už Dievą. Nes Dievas didelis ir galingas – gal jam ir skauda, gal nemalonu, jei netikime juo, bet mes nuo jo priklausome, ne atvirkščiai. O vaikai priklauso nuo mūsų – mažiukai, bejėgiai, juos „sulaužyti“ – viena minutė. Su jais reikia būti tada, kai jiems to reikia, o neįsikibti tuomet, kai jie paaugliai. Mindaugas jau tolsta, ir dabar didžiausias darbas – jį paleisti. O kol vaikai ieško tavo rankos, ji turi kyboti jiems pasiekiamame aukštyje.

 

Cituota iš: „Eglė Velaniškytė. Nenoriu, kad vaikai manęs bijotų", Bernardinai.lt, 2006 02 15.

 

 

2016 Aš ateinu. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje, Vilnius
2013 Lūžio kartos vardai: Eglės Velaniškytės geltona. Paveiklsų galerija, Kaunas
2013 Tapybos darbų paroda. „GK“ galerija, Kaunas
2012 Tapybos pamoka iš ciklo Mokytojas ir mokinys (kartu su Povilu Ramanausku). Vaikų ir jaunimo meno galerija, Vilnius
2011 Be žodžių (kartu su Rimantu Pileckiu). VDU menų galerija „101“, Kaunas
2011 Tapybos darbų paroda. Zarasų krašto muziejus, Zarasai
2010 Laimingo žmogaus tapyba. „Meno nišos“ galerija, Vilnius
2010 Belaukiant paveikslo. Klaipėdos galerija, Klaipėda
2009 Eglė Velaniškytė ir dukros. Belaukiant paveikslo. Viskas apie moterį. Vaikų ir jaunimo meno galerijoje, Vilnius
2009 Tapybos darbų paroda. Antano Žmuidzinavičiaus muziejus, Kaunas
2007 Vienskiemeniai paveikslai. „Eglės“ galerija, Kaunas
2005 Neapsisprendęs vazonėlis. „Meno nišos“ galerija, Vilnius
2005 Neapsisprendęs vazonėlis. „Eglės“ galerija, Kaunas
1998 „Eglės“ galerija, Kaunas
1997 Kauno dramos teatras, kostiumai, dekoracijos monospektakliui (B. Pūkelevičiūtės „Aš vėl atsigręžiu), Kaunas
1995 „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
1995 Piešiniai. Vilniaus banko Kauno skyriaus patalpose, Kaunas
1994 Retrospektyvinė paroda. Paveikslų galerija, Kaunas
1991 Zarasų krašto muziejus, Zarasai
1984 Kauno dramos teatras, Kaunas
1983 Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, Kaunas