Eglės Ridikaitės neaptemptos ant porėmių didžiulės drobės prisegamos tiesiai ant sienų ir primena tentus, bures, tapetus ar staltieses. Jos įgauna objektams būdingo daiktiškumo, nors yra visiškai plokščios. Menininkė ir pačios tapybos priemonėmis nekuria erdvės gilumos ar trimatės iliuzijos, bet pabrėžia paveikslų plokštumą.

 

Ankstyvųjų Ridikaitės paveikslų pagrindinė tema – tuštuma, kuri asocijuojasi su dangaus mėliu, pūkiniais debesimis, tinkuota siena, suglamžyta paklode ar išdidintu popieriaus lapu. Ant šviesaus fono aliejumi, panašiai kaip juodu ar mėlynu tušu arba rašalu, ji piešia abstrakčias netaisyklingas figūras, pavienius baldų ar kitų daiktų eskiziškus piešinius ar išbraižo visą buto planą pažymėdama ir įvardydama kiekvieną jo detalę. Svarbi funkcija šiuose paveiksluose tenka ranka rašytiems žodžiams, sakiniams ir skaičiams. Kai kada šie įrašai įtraukiami į patį paveikslo pavadinimą. Jie kartu su vaizduojamais motyvais yra paradoksalūs, turi specifinio, tik autorei būdingo humoro, pavyzdžiui, netaisyklingų apskritimų rasterį ji pavadina „Keletas mane globojančių dvaselių“. Patys įrašai ir piešinio pobūdis artimas piešiniams ant sienų viešosiose erdvėse. Vėliau Ridikaitė eina šiuo keliu dar toliau ir tapybą aliejumi pakeičia grafičiams naudojamais aerozoliniais purškikliais.

 

Eglės kūrybos šaltinis šiandien – kasdienybė ir su ja susijusi estetika. Tapytoja sukūrusi savitą strategiją, kaip pasakoti apie savo pačios ir artimųjų socialinę padėtį, gyvenimo būdą. Artima reklamai ir multiplikacijai kalba Ridikaitė kuria lakoniškus ženklus, kuriais apibūdina paveiksluose nesančių herojų aplinką ir įpročius. Būstų įrangą ji vaizduoja fragmentiškai sutelkdama dėmesį tik į pavienes detales, kurias priartina arba išdidina panašiai kaip kino ekrane. Ypač svarbūs jos paveiksluose senamadiški, sovietmetį menantys daiktai: kilimų, lovatiesių ornamentų raštai, parketas, sienų apdaila ir baldai, šviestuvai. Visi šie motyvai susiję su jos pačios asmeniniais daiktais. Paveikslų kompozicija gali susidėti iš dviejų „kraitinių“ tapytojos ir jos vyro skulptoriaus mėlynos ir raudonos vilnonių antklodžių – tipiško sovietinio buities atributo – arba vaizduoti draugų, giminaičių, pažįstamų dovanotas jiems nebereikalingas sekcijas ar vaikišką lovelę.

 

Daiktų senumas ir susidėvėjimas yra ir autoironiška užuomina į daugumos Ridikaitės kartos menininkų skurdžią asketišką buitį. Kai kurie objektai slepia užuominas į autorės pasirinktą menininko profesiją: televizoriaus ekrane pasirodo užrašas ŠMC TV arba prieš vaikišką lovelę pastatoma skulptūrėlė. Yra ir tokių daiktų, kurių funkcijos absurdiškai „sutrikdomos“ – ant stalo pastatytame akvariume vietoj žuvyčių plūduriuoja sunkiai identifikuojami įrankiai. Ridikaitės paveikslų ikonografijoje svarbi dar viena tema – klaustrofobiškai namų erdvėje užsidariusios moters – menininkės, žmonos ir motinos tema.

 

2007 metais surengtą savo personalinę parodą Ridikaitė pavadino „Persekiojantys vaizdai“. Dėl slegiančios monotonijos visi kasdien matomi daiktai paveiksluose įgauna keistos magijos, kurioje nostalgija ir intymumas susipina su vienatvės slogučiu ir nuoboduliu. Tapymo procese menininkė šią gniuždančią galią paverčia plokščiais daiktais, blyškiais, lengvais šešėliais ir visą aplinką transformuoja į drobinį sienos tapetą. Pačioje tapyboje svarbiausia tampa piešinys, o toniniai spalviniai efektai atlieka papildomą funkciją. Pats grafičio stiliaus taikymas ir aerozolio purškiklio pasitelkimas intymiam namų pasauliui vaizduoti čia įgauna autoironiško humoro, „išsilaisvinimo“ aspektą.

 

Raminta Jurėnaitė